ALYTUS PSYCHIC STRIKE BIENNIAL #6
AUGUST 18-23 /// 2015 /// RUGPJŪČIO 18-23

ATTACK WHITE SUPREMACIST CULTURE!
NETWORK GLOBALLY, KNOTWORK LOCALLY!
DEVELOP SOLIDARITY TOWARDS REVOLUTIONARY ANIMISM!
ALL (IN)ORGANIC COMRADES UNITE!


وحدةDAMTP – DATA MINERS & TRAVAILEURS PSYCHIQUE WAHDAT وحدة



...[socialiai atsakingas industrinės visuomenės menininkas] kuria autodestrukcinį meną, apgalvodamas veiksnius, sunaikinsiančius tą kūrinį per laikotarpį, ne ilgesnį negu 20 metų...
Gustav Metzger. Autodestrukcinio meno manifestas. 1960

Vos pamatau tekstą, skirtą Žaliojo tilto skulptūroms pasmerkti arba apginti, iškart pasidaro linksma – vėl kas nors pažers tautologijų, bandys susikrauti kultūrinį ar politinį kapitalą. Antra vertus, kiekvienas rašantysis atveria savo interesų lauką, bando įtvirtinti savo ginamas ideologines pozicijas. Prieš keletą metų panašiai buvo atsitikę su „Krantinės arka“, bet nuotaikos tąsyk labai akivaizdžiai poliarizavosi – vizualiojo meno cechas prieš neišprususią visuomenę. Rašydamas šį tekstą, suteiksiu galimybę pasilinksminti tiems skaitytojams, kurie į šios temos eskalavimą reaguoja panašiai kaip aš…

Ideologija

Tikiuosi, sutiksite, kad viešojoje erdvėje nėra (ir negali būti) nė vienos (net dekoratyvinės) skulptūros, neturinčios ideologinio šleifo. Nesvarbu, apie ką kalbėtume – tiek christianizacija, tiek primityvizuotas nacionalizmas, tiek totalitaristinis (sovietinis) natūralizmas, tiek liberalistinis konstruktyvizmas, tiek neoliberalistinis konceptualizmas stengiasi paveikti eilinius žmones, neatsparius ideologijai. Tai ne kas kita, o neurolingvistinis ir/ar psichoarchetipinis kolonializmas. Šiuos procesus nuolat palaiko visos jėgos institucijos, pradedant policija ir armija, baigiant kultūra ir edukacija. Kad ir kaip šiuos reiškinius vartytume, jų šaknys bendros – eurocentristinės. Išskirti kurią nors vieną ideologinę sistemą, jos atributais remiantis kaip argumentais, – tai ir yra tautologija.

Dažniausiai pasitelkiamas argumentas, kodėl reikia nugriauti Žaliojo tilto skulptūras, yra sovietinių kareivių („Taikos sargyboje“, 1952 m., skulptorius Bronius Pundzius) tapatinimas su šiandieninės Rusijos imperialistinėmis ambicijomis, nors tai ir nėra visiškai adekvatu. Nacionalistams tai puiki proga griebtis demonizavimo – jie jau mato ant tilto net „žalius žmogeliukus“,[i] ir nacionalinės purifikacijos. O liberalams akis bado tiesiog modernumo trūkumas, ir tiek. Tiems, kurie vis dar bando apčiuopti numirėlio (sovietinės ideologijos) pulsą, norėčiau priminti jų pačių neišspręstus klausimus, tiesiogiai susijusius su aptariamos skulptūrinės grupės ikonografija. Turiu omenyje mano kartos vyrukus, vadinamojo Afganistano karo 1979–1989 m. veteranus, kurie būtent su tokiomis vėliavomis ėjo mirti ir toli gražu ne savo noru. Jie nėra pripažįstami karo veteranais, nes tarnavo okupacinėje armijoje, todėl nesulaukia jokių lengvatų dėl suluošinto gyvenimo. Manau, bent jau tol, kol valstybė išspręs problemas, represuojančias jos piliečius, ši skulptūrinė grupė galėtų stūksoti, kad būtų kaip krislas akyse visiems, priimantiems sprendimus.

Nacionalinės deideologizacijos vajaus Žaliojo tilto skulptūros, spėju, išvengė vien todėl, kad čia nėra jokių vadų, konkrečių ideologų, (beveik) nesama galios simbolių. Vaizduojami darbininkai, žemdirbiai, eiliniai kareiviai ir studentai. Tai sunkiai dirbantys ir mažiausiai privilegijų turintys paprasti žmonės. Prieš gerą dvidešimtmetį jie buvo reikalingi, bijota juos įskaudinti. Kam šiandien tokie labiausiai rėžia akį? Gal naujajai (ŽIV[ii]) buržuazijai? Čekijoje nukelti socrealistinės manieros šachtininkų skulptūras niekam nešauna į galvą, nors čekai irgi turi daug nesuvestų sąskaitų su komunizmu, su socrealizmu ir su Rusija, be to, šachtos jau seniai uždarytos, angliakasyba ir metalo pramonė sužlugo. Vis dėlto angliakasys-šachtininkas ten vis dar gerbiamas.

Per vieną diskusiją Laima Kreivytė teigė, kad Žaliojo tilto „skulptūros yra adekvatūs to laikmečio ženklai – „pompastiški“, atitrūkę nuo kasdienybės ir neasociatyvūs“.[iii] Ši pastaba būtų tikusi tada, kai jos pastatytos, bet šiandien ji labiau taikytina ne tiek minėtoms skulptūroms, kiek šalies gyventojams, apimtiems kapitalistinio susvetimėjimo. O dėl ženklų, tai šiandien jie bene patys asociatyviausi, nes pagal juos ideologines savo pozicijas pasitikrino tiek nacionalistai (aptaškė kareivius raudonais dažais, prie klyno prisegė Putino portretą, rengė fotosesijas su nacionalinėmis vėliavomis ir pan.), tiek (neo)liberalai (Gediminas Urbonas 1995 m. sukonstravo konstruktyvistinį pastišą, gėjai savo tapatybę susiejo su dviejų draugiškai apsikabinusių darbininkų skulptūrine grupe[iv]), tiek anarchistai (Pussy Riots pavyzdžio spalvotas balaklavas – slidininko kaukes užmaukšlino ant „žemės ūkio darbuotojų“ galvų[v]).

Kai diskusijos dėl tilto skulptūrų pasiekė apogėjų, netyčia teko šnektelėti su Kreivyte, o ji netikėtai paklausė, ką apie tai galvoju. Prisipažinsiu, visada, kai kalbuosi su Laima (ar net vos pagalvojęs apie ją), pajuntu, kaip širdyje pražysta feminizmas. Todėl akimirksniu sumojau, kad šis skulptūrinis ansamblis išsiskiria neabejotinai pagarbiu požiūriu į moterį, kuri čia yra ne daiktas, ne grožio objektas, o žmogus, partnerė, kūrėja. Laima lyg ir sutiko su mano mintimi, pridūrusi, kad skulptorė Dalia Matulaitė bene vienintelė vis dar bando šioje srityje atstatyti pusiausvyrą.

Visos čia išvardytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Žaliojo tilto skulptūros kelia išskirtinai daug įvairių asociacijų, kurias galima atvirai įvardyti kaip proletarinės raiškos formas (išskyrus gal tik institucionalizuotą Gedimino Urbono intervenciją). Tuo negalėtų pasigirti jokia kita skulptūra viešojoje erdvėje. Nenorėčiau lyginti su Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, nes diskusija „dėl vamzdžio“ buvo iš esmės elitizuota ir priskirtina buržuazinės plėtros zonai. Dar daugiau – Kreivytės pastaba dėl „adekvačių laikmečio ženklų“ paradoksaliai tinka ir „Krantinės arkai“.

Ką reikštų Žaliojo tilto skulptūrų iškeldinimas į Grūto parką? Tai būtų vienos konkrečiai apibrėžtos ideologijos getizacija. Bet kaip tada elgtis su kitomis ideologijomis? Gal visus christianizacijos objektus reikėtų lokalizuoti Kryžių kalne, liberalistinį (tylųjį) konstruktyvizmą – mumifikuotą metalo laužą suvežti, pavyzdžiui, į Alytų, nacionalistinius „sūrius“ ir „skylėtas sienas“ paskandinti Nemuno ir Neries upėse, o kunigaikščius ir „tautos tėvus“ įkurdinti miške prie Senųjų Trakų?.. Tačiau toks drastiškas veiksmas sunkiai prasiskintų kelią, nes tai reikštų visuotinę ir sąmoningą deideologizaciją. Šiandieninis ekonominis ir politinis elitas to niekada neleis, nes pagrindinė kapitalizmo įsigalėjimo prielaida yra būtent buržuazinės plėtros zonos ideologija: homogeniškumas (viskas turi derėti), estetizmas, mąstymas dualistinėmis kategorijomis, fetišizmas ir prietarai – visa tai kuo puikiausiai atsiskleidė ir diskusijose dėl minėtų skulptūrų. Stalinistinės politikos (Amedeo Bordiga vadina ją valstybinio kapitalizmo ideologija) tikslas buvo paralyžiuoti darbininkų klasę ir paversti ją gamybine jėga – „pompastiškas“, nuo realybės „atitrūkęs“ proletaro įvaizdis tam puikiai tiko, juo manipuliuoja ir kiti totalitariniai režimai. Šiandieninė proletarizmo getizacija, kuri prisidengiant demonizuotu „komunizmu“ iš esmės atlieka tokią pačią funkciją, yra artima tiek III Reicho, tiek Šaltojo karo retorikai. Šiek tiek perfrazavus Heinrichą Heinę, galima ir šiam konkrečiam atvejui pritaikyti lakų posakį: tie, kurie šiandien puola skulptūras, rytoj puls ir žmones.[vi]

Buržuazinės plėtros zonai priimtiną laikyseną demonstruoja ir dar vienas „objektyvus“ kritikas Ernestas Parulskis, tiek suskirstydamas visuomenę į „skulptūrų priešininkus“ ir „skulptūrų gynėjus“, tiek savo aplinkos žmones vadindamas „įvairių sričių humanitarais, arba skaitmeninių darbų darytojais“.[vii] Proletarinės plėtros zonai priklausantys asmenys vadina save psichodarbininkais ir duomenkasiais arba visiškai niekaip nepasivadinę imasi (kontr)kultūrinio vandalizmo.

Apibendrindamas norėčiau pabrėžti, kad argumentas iškeldinti Žaliojo tilto skulptūras dėl ideologinių priežasčių yra iš esmės klaidinantis, nes tarnauja tai pačiai ideologijai, dėl kurios tos skulptūros ir buvo pastatytos.



Profesionalų solidarumas klasiniu pagrindu. Psichodarbininkai Martin Zet ir Redas Diržys prie Ladislavo Novako skulptūros kalnakasiams. 2011. Kladno. Čekija


Profesionalizmas

Dažnai pateikiamas argumentas, esą dėl sovietmečio skulptūrų gėda prieš svečius iš užsienio, rodo ne ką kita, o nevisavertiškumo kompleksą. Liūdna, kai tokius argumentus dėsto kuriantis dailininkas, laikantis save profesionalu.[viii] Aš, irgi būdamas profesionalas, žiūriu į tas skulptūras kaip į konkretaus žmogaus darbą – tiek fizinį-materialų, tiek kūrybinį-prasminį. Apmaudu, kai skulptoriai pasitenkina fizinės materijos suvaldymo meistrų statusu, o sukurtą prasmę perleidžia valdžios ideologams. Kapitalizmo sąlygomis menininkas yra ideologijų maitintojas ir kitokio savo vaidmens nė neįsivaizduoja. Esu įsitikinęs, kad būtent diskusija dėl Žaliojo tilto skulptūrų suteikia puikią progą skulptoriams profesionalams (ir menininkams apskritai) apsispręsti, kas jie yra: ar mobilus „bulgarkės“[ix] tęsinys be sielos ir sąžinės, kitaip tariant, psichopatas, ar prasmę kuriantis psichodarbininkas.

Kokia gi mano, kaip profesionalo, siekiančio pasipriešinti skulptūrų nukėlimui nuo Žaliojo tilto, pozicija? Visų pirma, ideologija, lėmusi šių skulptūrų atsiradimą, jau nebeveikia, o perkeltos į Grūto parką, jos paklius į kitos ideologijos – (neo)liberalizmo veikimo zoną ir psichinio darbo eksploatavimas bus pratęstas neribotam laikui. Aš solidarizuojuosi su (mirusiais) psichodarbininkais, atlikusiais konkretų darbą, ir siekiu pažaboti naujųjų ideologų užmačias privatizuoti jį šiuo konkrečiu atveju. Niekada nesiimsiu ginti darbo, kuris be ideologijos yra tuščia vieta. Todėl 2009 m. aiškiai pasisakiau prieš Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ statymą, nors gerbiu autorių už įdėtą fizinio-inžinerinio darbo kiekį. Vadovaudamasis ta pačia logika, 2014 m. gyniau skulptoriaus Vlado Kančausko skulptūros „Obels žiedas“ rekonstrukciją Alytuje. Turiu pripažinti, kad man visiškai nepriimtina šio objekto estetika, laikau ją atgyvenusia, nepriimtini ir metodai pritempinėti prasmes prie nacionalinių ir valdžios simbolių, bandant įsiteikti tiems, kurie priima sprendimus. Ne paslaptis, kad minėtą skulptūrą alytiškiai vadino ir „Alytaus falu“, ir „kančios stulpu“, ir tiesiog „bankuchenu“.[x] Tai proletarinis žargonas, vadinasi, žmonės šį objektą priėmė ir laikė savu, nes Alytus – proletarų miestas. Iš esmės toks totemizmas man priimtinas, bet statyti totemą turėtų vietiniai, o ne atvykėliai. Vis dėlto palaikiau šios skulptūros atstatymą, nes ji stovėjo čia trečdalį amžiaus, „įsiėdė“ į keleto alytiškių kartų sąmonę ir atspindi konkretų laikmetį, kai gyvavo pataikūniška sovietinė estetika. Norėčiau, kad tai išliktų kaip gyvas pavyzdys, leisiantis ateityje įvertinti ano meto psichinės energijos sklaidą ir pasiskirstymą galios žaidimų lauke.

Pabaigai pridursiu: Žaliojo tilto skulptūros turėtų likti savo vietoje bent jau tol, kol skulptoriai (ir visi menininkai) suvoks savo vaidmenį kapitalizmo sąlygomis ir pradės solidarizuotis pagal klasinius požymius. Kai žmonės pagaliau išmoks atskirti ideologiją nuo savo kasdienybės, kai kasdieninis gyvenimas taps nuostabesnis už idėjas, tada nebereikės nei Žaliojo tilto skulptūrų, nei apskritai jokio meno viešosiose erdvėse. Būtent tada – tą sakau labai atsakingai – tikrai bus galima teigti, kad egzaltuotos paprastų žemės ūkio, pramonės darbininkų, destrukcijos darbininkų (kareivių), psichodarbininkų ir duomenkasių (juos simbolizuoja Juozo Mikėno ir Juozo Kėdainio „Mokslas ir jaunimas“) skulptūros ant Žaliojo tilto atliko savo misiją ir gali būti sunaikintos.



[i] Kultūros paveldo departamento direktorėsDianos Varnaitės komentaras Žinių radijui, 2014-10-23.



[ii] ŽIV – žmonės iš Vilniaus. Šis terminas skirtas apibūdinti specifinei „aukštesnio socialinio lygio“ klasei, atsiradusiai dėl ekonominės emigracijos ir tolydžio didinančiai atotrūkį nuo periferijos. Tikėtina, kad būtent jie mano, esą Žaliojo tilto skulptūrų likimas yra tik „vilniečių“ reikalas.



[iii] Algirdas Kazlauskas. Žaliojo tilto balvonai – kasdienės vergo grandinės. http://www.delfi.lt/



[iv] Napoleono Petrulio ir Broniaus Vyšniausko skulptūrinė grupė „Pramonė ir statyba“.



[v] Bernardo Bučo ir Petro Vaivados skulptūrinė grupė „Žemės ūkis“.



[vi] Dort wo man Bücher verbrennt, verbrennt man auch am Ende Menschen. Heinrich Heine. Tragödie Almansor (1821, erschienen 1823).



[vii] Ernestas Parulskis. Kačiukai gali laimėti. 2014-11-30, http://www.lrt.lt



[viii] Reaguoju į Vlado Kančausko straipsnyje „Sostinės Žaliojo tilto šmėklos“ (Kultūros barai. 2015, nr. 1) išsakytas mintis ir raginimą prabilti profesionalams.



[ix] Žargoninis kampinės šlifavimo mašinos pavadinimas.



[x] Norėčiau skulptūros ir poleminio straipsnio autoriui priminti elementarią (buržuazinę) etiką, kad neprofesionalu savo kolegų darbus vadinti „šmėklomis“ ar „krūmais“, kaip jis apibūdino Žaliojo tilto skulptūras. Bet galbūt jam patinka, kai jo skulptūrą vadina tiesiog „b..iu“. Tai reikštų, kad autorius irgi užima proletarines pozicijas, kurių, deja, neišdėstė, savojo „Obels žiedo“ rekonstrukcijos projektą pristatydamas Alytaus miesto valdžiai.


publikuota Kultūros baruose Nr. 2, 2015.



Add comment


Security code
Refresh