ALYTUS PSYCHIC STRIKE BIENNIAL #6
AUGUST 18-23 /// 2015 /// RUGPJŪČIO 18-23

ATTACK WHITE SUPREMACIST CULTURE!
NETWORK GLOBALLY, KNOTWORK LOCALLY!
DEVELOP SOLIDARITY TOWARDS REVOLUTIONARY ANIMISM!
ALL (IN)ORGANIC COMRADES UNITE!


وحدةDAMTP – DATA MINERS & TRAVAILEURS PSYCHIQUE WAHDAT وحدة




Kūrybinės dirbtuvės „Nuo infografijos prie situgrafijos“ Ukmergės meno mokyklos dailės skyriuje pagal Dailės mokyklų saociacijos projektą „Informacinių technologijų panaudojimas dailės edukacijoje“ įvyko 2015 m. lapkričio 27 ir 28 d. Jose dalyvavo po du mokinius ir vieną mokytoją iš Telšių, Alytaus, Šiaulių ir Kėdainių dailės mokyklų, iš Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos Naujosios Vilnios filialo - 4 mokiniai ir 1 mokytoja, o iš Ukmergės meno mokyklos dailės skyriaus - 4 mokiniai ir 5 mokytojai.

Įvadas į infografiją

Pirmoji kūrybinių dirbtuvių dalis buvo skirta susipažinimui su sąvokomis, kurios bus vartojamos viso renginio metu, bei pradiniam įvadui į infografiją. Infografija – socialinių, technologinių, biologinių ir istorinių sąryšingumų atvaizdavimas. Šis reiškinys užgimė kartu su izotipo (isotype) ir vizualios komunikacijos teorijomis XX a. 3 dešimtmetyje ir tuomet tai buvo itin glaudžiai susiję su Kelno progresyvistų (post)meninėmis idėjomis, smarkiai įtakojusiomis kibernetikos vystymąsi. Tai teksto virsmo vaizdu, o vaizdo virsmo tekstu procesas. Ilgainiui šis reiškinys niveliavosi į infografiką - informacijos, duomenų ir žinių perdavimą vizualiomis grafikos formomis. Kad išvengti vartotojiško ikonografinių vaizdų panaudojimo (atvaizduojamumo, pasakojimo, literatūriškumo ir pan.) buvo pasiūlytas (ne)unikalumo ((ne)autentiškumo) sampratos modelis: išvengti tradicinių tiek dailės edukacijoje, tiek europietiškos tradicijos mąstymą kanonizuotų simbolizmo bei abstrakcijos elementų. Kiekvienas dalyvis privalėjo atsivežti po 10 vienodų „įdomios konfigūracijos objektų, kurių ilgiausias matmuo būtų ne mažesnis nei 3 cm, o ilgiausias neviršytų 10 cm. Kombinuojant objektus ir linijinę išraišką kolektyvinėmis kūrybinėmis pastangomis – dalyvavo ir mokiniai ir mokytojai lygiomis teisėmis – buvo laipsniškai atsisakoma bazinių semiotinių vaizdo konstravimo klišių: simbolizmo (ryšys tarp ženklo ir objekto) bei ikonografijos (išorinio panašumo vaizdavimas). Dirbtuvių dalyviai labai natūraliai perėmė indeksinio vaizdavimo principus – pradėjo naudoti tiek pačius objektus, tiek pačius save kaip vaizdavimo subjektą ir objektą vienu metu. Galutinai infografijos eksperimentiniai ieškojimai buvo užtvirtinti jau išėjus iš edukacinės erdvės pietų pertraukai, kuomet ant pietų stalo pasitiesus popieriaus lakštus buvo pratęsiami realybės transformacijos į grafines formas paieškas. Nei mokiniai nei mokytojai nesitikėjo, kad edukacinis procesas išeis iš už tradicinės edukacinės erdvės, bet noriai priėmė žaidimo taisykles: ieškoti sąryšingumų tarp kasdienybės ir vizijų, tarp kiekvieno savęs ir aplinkos, tarp normų ir improvizacijos. Bematant ryšys užsimezgė ir su restorano padavėjais, kurie įtariai žvelgė į nekasdienes praktikas, juolab, kad įsijautę dirbtuvių dalyviai kiek apipiešė ir atlasines staltieses, lėkštes bei taures, pavcersdami kiekvieną objektą unikaliu. Būtent tai ir buvo principinė šių dirbtuvių nuostata – skatinti situloginį mąstymą, kuris remiasi unikolamumo morfologija jai nuolat transformuojantis. Kitais žodžiais tariant – unikalu yra tai, kas nuolat įgauna vis kitus pavidalus.

Psichogeografijos seansas po Ukmergę

Antra dalis buvo skirta jau klasikinėmis tapusiom psichogeografijos praktikoms. Mokiniai iš namų atsivežė įvairių pasaulio urbanistinių vietų žemėlapių iškarpų ir jas kolektyviai sulipino į bendrą Ukmergės situgrafinį psichogeografijos planą. Situgrafija – tarptautinių situacionistų terminas situacijos konstravimo praktikų grafinėms išraiškoms įvardinti, kai tuo tarpu psichogeografija jie įvardino (ne)sąmoningai organizuotos geografinės aplinkos poveikio individo emocijoms ir elgsenai studijas. Pagal sukonstruotą žemėlapį dailės mokyklų jaunųjų psichogeografų grupė pradėjo dreifuoti po Ukmergės miestelį. Atsijungti nuo stereotipinio poreikio „pamatyti miesto centrą“ sunkiai sekėsi – kievienas vedęs pagal žemėlapį visą grupę daugiau stengėsi eiti pagal tai ką matė miestelyje, nei sekti atsitiktinai sukonstruotą liniją ir stebėti visiškai tarpusavyje [ideologiškai] nesusijusių urbanistinių elementų seką. Todėl, nuolat vienaip ar kitaip įsiterpiant vietiniams ukmergiškiams mes dreifavome nuo miesto centrinės dalies su rajono savivaldybe ir paminklu valstybingumui prie kitų stereotipiškai „unikalių“ objektų: upės, piliakalnio, estrados, ES lėšomis renovuotų namelių ir pan. Į pabaigą, jau sutemus, šiek tiek pavyko suteikti psichogeografinio skonio, kuomet pagal Los Andželo planą Ukmergėje aplankėme Vakarų Holivudą bei Beverly Hilsą. Išankstinis prašymas paieškoti unikalių smulkių objektų, kad galima būtų juos panaudoti tolimesniame darbe dirbtuvių metu buvo pamirštas – visi taip buvo užsidegę dreifavimu ir stambių objektų fiksavimu, kad „smulkmenos“ liko nepastebėtos. Vienintelį unikalų objektą – padžiųvusią kviečio varpą - radusi mergina iš Ukmergės bedreifuojant po miestelį ir tą pametė... Todėl tolimesnėsjau situgrafines technologijas eksploatuojančios kūrybinių dirbtuvių dalies užsiėmimus teko vykdyti be „unikalių“ (vienetinių) objektų.

Hipergrafija, metagrafija ir situgrafija



Hipergrafija – tai letristų terminas apibūdinti laisvam nuo prasmės ženklui ir situacijai, kai viename tekste susitinka skirtingos prigimties raidės. Būtent tai ir įvyko Ukmergėje. Kiekvienas dirbtuvių dalyvis buvo unikali raidė ir tokiomis pat unikaliomis raidėmis vertė ne tik savo atsivežtus visiškai „neunikalius“ objektus, bet ir bet ką, prie ko neprisiliesdavo. Trečioji kūrybinių dirbtuvių dalis buvo skirta išgryninti kiekvieno dalyvio pasaulėžiūros, nuotaikų, (ne)gebėjimų ir (ne)mąstymo pasekoje atsiradusių elementų formą. Vieni tai darė individualiai, kiti nedidelėmis grupelėmis. Pagrindinis principas – nuolatinis kartojimas, pabrėžiant klaidas ir netikslumus, bei ieškant nuolatinės jungties su savo paties atsivežtais objektais, save apibrėžiančiomis linijomis iš infografijos dalies užsiėmimų, su kolegų darbais. Tą jungtį galima įvardinti kaip naują struktūrą (morfologiją), kurioje jungiasi unikalios raidės. Sąlygiškai situacionistai tai įvardino metagrafija – tai nei simbolis, nei abstrakcija. Tai nėra nei kažką reiškiantis dalykas, nei nieko nereiškiantis dalykas, bet greičiau pati realybė. Realybė kaip tekstas, ar tiesiog metatekstas. Tai buvo pasiekta leidžiant mokiniams naudoti visus turimus medžiaginius ir technologinius išteklius, kuriais galima fiksuoti realybę: dažai, tušas, vanduo, įvairių faktūrų ir dydžių popieriai, kopijavimo kalkė, rankinio kopijavimo mašina, kopijuoklis, klijai, žirklės, anglis ir t.t. Erdvė pradėjo pulsuoti nuo transformacinių procesų, pradėjo formuotis struktūros. Išteklių ženkliai mažėjo, o struktūrų, besidriekiančių per visą salę vis daugėjo.

Šis darbas buvo tęsiamas ir kitą dieną – daugiausia dėmesio buvo skiriama konstravomo ir jungčių sprendimams įgyvendinti. Mokiniai tradiciškai yra įpratę kurti „unikalius“ kūrinius. Tiražavimas, kopijavimas, plagijavimas jiems nėra priimtini veiksmai. Bet, vos pabandę tai praktikuoti, jie atranda, kad būtent išmąstyti kūriniai remiasi įvairiausiomis klišėmis, kai tuo tarpu sąmoningai ir deklaratyviai plagijuoti, kopijuoti ir tiražuoti darbai transformuojasi į visiškai netikėtas (nesumąstytas0 struktūras, kurios dar labiau kaitina fantaziją. Čia galima paaiškinti ir pagrindinius tokios transformacijos bruožus: dezorientacija (nenurodytas viršus-apačia), sluoksniškumas (keli tekstai ir/ar keli vaizdai vienoje vietoje vienu metu), daugiadimensiškumas (erdvės, laiko ir tapatybės savivoka), hipergrafija, metagrafija ir psichogeografija. Šiuos procesus 7-ame dešimtmetyje danų situacionistas Asgeris Jornas įvardino situgrafija. Tai visuma, kurios esmė paremta ne stilingumu, simbolizmu ar abstrakcija, bet skirtingų pradų kirybingas ir dinamiškas koegzistavimu vienu metu vienoje vietoje. Būrent to ir buvo siekiama šių kūrybinių dirbtuvių metu – visi jos dalyviai, nesišskiriant mokinių, mokytojų ir direktorių, kartu su darbo priemonėmis ir materialiais bei technologiniais ištekliais, (ne)unikaliais objektais bandė surasti benrą kalbą, sudaryti bendrą tekstą ir pamatė (pajuto) kad tokia komunikacija yra įmanoma. Tai yra būsena, kurios siekė progresyvieji menininkai ir mokslininkai XX a. pradžioje Europoje ir taip padėjo pagrindus kibernetikos reiškiniui atsirasti. Noriu pabrėžti, kad kibernetikos prigimtis yra tarnauti žmonėms ir užtikrinti jiems tarpusavio ryšį, ryšį su pačiais savimi bei ryšį su juos supančia aplinka.

Ir dar keletas pastebėjimų iš kūrybinių dirbtuvių dalyvių pusės pabaigai:

„visą laiką dariau tik tai, ką pats norėjau, bet niekaip nepaliko jausmas, kad viskas čia sugalvota“

„nežiūrint to, kad buvo deklaruojamas kolektyvistinis kūrybos principas, kiekvienas galėjo visiškai komfortiškai sau susirsti jaukią vietelę visame tame šurmulyje ir jaustis labai komfortiškai“

„kaip padaryti, kad mokiniai taip visą laiką su užsidegimu kažką darytų?“

„labai svarbu, kad jūs pradėtumėte jausi poreikį organizuotis patys tarpusavyje pačiomis įvairiausiomis įmanomomis priemonėmis, kaip tai darėte šių dirbtuvių metu“

„o kodėl mes turėjome sustoti ir eiti miegoti? Kodėl mes negalime taip tęsti dirbtuvių savaitę ar dvi?“

„nebijoti medžiagų ir technologijų šių kūrybinių dirbtuvių dalyviai jau išmoko, nes tai didelė kliūtis susikalbėti su darbo priemonėmis ir ištekliais, jeigu jų bijai. Bet dar laukia ilgas ir sunkis darbas pradėti gerbti ir darbo priemones, ir gamybinius išteklius – šito labai pasigedau kūrybinių dirbtuvių metu. Bet tam pasiekti reikia nuoseklaus ir toliaregiško darbo, nes būtent darbas yra realus, o [kultūrinis] kapitalas tėra abastrakcija.“

                     

Add comment


Security code
Refresh