ALYTUS PSYCHIC STRIKE BIENNIAL #6
AUGUST 18-23 /// 2015 /// RUGPJŪČIO 18-23

ATTACK WHITE SUPREMACIST CULTURE!
NETWORK GLOBALLY, KNOTWORK LOCALLY!
DEVELOP SOLIDARITY TOWARDS REVOLUTIONARY ANIMISM!
ALL (IN)ORGANIC COMRADES UNITE!


وحدةDAMTP – DATA MINERS & TRAVAILEURS PSYCHIQUE WAHDAT وحدة




Dailės olimpiada yra toks buržuazinis ritualas, kuriame susiduria keletas socialinių visuomenės grupių ir kuris gali atverti labai konkretų visuomenės skerspjūvį, jeigu tą ritualą pavyksta paversti eksperimentu. Kažkas panašaus įvyko Alytuje 2016 m. balandžio 21–22 d., bet pradėsiu iš toliau ir iš man priimtinos proletarinės perspektyvos.

Pasaulis, kuriame gyvename ir kuris prasideda nuo materialių dekoracijų, smarkiai susiaurėjo. Jis pradeda smaugti. Aklai pasiduodami jo įtakai, kasdieninę savo veiklą organizuojame, vedami greičiau instinktų negu svajonių. Naujas gyvenimas neįmanomas, nepertvarkius senojo... Tačiau gali būti, kad ir to nepakaks – reiks jį sugriauti, kad galėtų skleistis gyvybė. (Ši ir keletas kitų tekste išmėtytų ištraukų yra nuplagijuotos iš Andreos Gibbons teksto „Situacionizmo gelbėjimas: rasė ir erdvės samprata“, o ši jas nuplagijavo iš Michele Bernstein tekstų, kuriuose plagijavimas buvo principinė strategija.) Bet kuriuo atveju – ar darysime ką nors, ar paliksime viską savieigai – procesas vis tiek bus skausmingas. Tačiau mes esame letristai (حروفية‎ psichodarbininkai), todėl norime kažko daugiau.

Nežinau, kam šovė į galvą mintis XXII Lietuvos mokinių dailės olimpiadą surengti Alytuje, bet mano atsiradimą jos epicentre lėmė natūralus biurokratinis veiksmas – miesto savivaldybės administracijos švietimo skyriaus specialistė mane, Dailės mokyklos vadovą, tiesiog įtraukė į organizacinę grupę. Tai savaime suprantama, nes moderni visuomenė yra policininkų (t. y. destrukcijos ir prievartos darbininkų) visuomenė. Tačiau pasirinkimo nėra – visos kitos visuomenės irgi policinės. Meno žmonės (psichodarbininkai), šiai destrukcijos visuomenei kuriantys prasmę (beje, akimirksniu virstančią ideologija), įsivaizduoja esantys kažkokiame burbule, pakylėtame virš realybės, ir elgiasi taip, tarsi tos visuomenės išvis nebūtų. Realybėje menininkai paprastai atlieka ateivių iš burbulo vaidmenį. Jie turi privilegijų, leidžiančių elgtis šiek tiek neadekvačiai, bet dažniausiai tomis privilegijomis nepasinaudoja, veikia, vedami instinktų, nes realizuoti svajones jiems užtenka drąsos tik tame meno burbule. Dailės olimpiada, beje, yra viena iš nedaugelio galimybių menininkams išeiti iš to burbulo į gyvenimą. Čia jie akis į akį susiduria su kitų sričių (dažniausiai neproduktyviais ir negamybiniais) darbininkais: destrukcijos, reprodukcinio darbo, psichodarbininkais, duomenkasiais, iš dalies ir su mirusiais darbininkais. Pastaruosius kapitalistinė socialinė sistema eksploatuoja taip pat sėkmingai kaip ir gyvuosius.

Dailės olimpiados organizavimo branduolį keletą dešimtmečius sudarė ganėtinai uždara žmonių grupė – savotiški dailės edukacijos egzorcistai. Jie daugybę metų formavo šalies dailės edukacijos politiką, gal greičiau galių pasiskirstymą joje, nes tokios politikos iš tikrųjų niekada nebuvo, ją turėti net neplanuojama. Nepaisant to, kad organizatoriai nuolat pasikviesdavo keletą garsių vardų iš Vilniaus dailės akademijos, olimpiados dvasią tiksliausiai apibūdintų terminai tradicionalizmas ir davatkizmas. Dailės olimpiados valdymo aukščiausias organas – taryba, – pasirodo, yra niekieno nerenkama ir niekam neatstovaujanti struktūra. Būtent ši taryba ilgus metus primesdavo nuostatas, kurias turėdavo įgyvendinti olimpiados organizatoriai. Taip turėjo būti ir Alytuje. Reikėtų konstatuoti, kad iš dalies tai pavyko, nes inercija yra patikimiausias edukacinės sistemos veiksnys. Mokiniai atliko individualias kūrybines užduotis, mokytojai išklausė seminarą ir gavo pažymėjimus, ministerija išdalijo apdovanojimus, miesto savivaldybė įsirašė dar vieną renginį.

Dailės mokytojas ir jo atliekamas darbas

Daugelį metų svarsčiau, kaip apibrėžti mokytojų darbą, nes šalia ideologijos diegimo ir prievartos aparato funkcijų jie atlieka kur kas svarbesnį vaidmenį – gal tinkamiausias apibrėžimas būtų reprodukcijos darbininkai. Jiems tenka virtinė menkai apmokamų ir visai neapmokamų darbų – tai vaikų gimdymas, priežiūra, auklėjimas, namų ruoša, maitinimas, gydymas(is), trumpai tariant, ryšio užtikrinimas. Dar viena labai svarbi funkcija, kurią atlieka mokytojas, ypač dėstantis dailę, – tai prasmių dėlionė ir duomenų atranka. Norėčiau akcentuoti psichinį darbą su prasmėmis, nes jo atsiradimas susijęs su materialinių išteklių naikinimu – taigi, praktinis darbas yra integrali darbo su prasmėmis dalis. Šiandieninė edukacija pernelyg sureikšmina prasmės sutapatinimo su reikšme ir reikšmingumu procesą, kurio tikslas – psichinio darbo konceptualizacija, nuvertinant praktinius jo aspektus. Labai stengiamasi fetišizuoti mirusius (psicho)darbininkus. Užuot visomis išgalėmis skatinusi (psicho)komunikaciją, buržuazinė edukacija ragina melstis autoritetų antkapiams. Sistema jau pažengė taip toli, kad bendravimas su gyvais menininkais, ką tik nužengusiais iš jau minėto meno burbulo, edukacijos procese yra ritualizuojamas ir prilygsta bendravimui su numirėliais.

Taigi, į dailės olimpiados finalinį etapą iš visos šalies atvyksta mokytojai, kurių mokiniai iš pradžių konkrečioje mokykloje pasirodo geriausiai (mokytojo nuožiūra), po to miesto arba rajono savivaldybėje. Paprastai kiekviena savivaldybė atrankos komisiją sudaro iš bendrojo ugdymo dailės mokytojų. Mažose savivaldybėse mokytojai kartais tiesiog paskirsto laimėjimus mokiniams pagal tai, kuris mokytojas dar nevažiavo į šalies olimpiadą (neteigčiau, kad taip vyksta visur ir nuolat, vis dėlto tokių atvejų pasitaiko). Šiaip ar taip, į finalinį olimpiados etapą atvykę mokytojai tikrai atstovauja vietos bendrojo ugdymo dailės mokytojų bendruomenėms, realiai dirba su mokiniais, lavina jų skonį, pasaulėžiūrą, suvokimą, elgseną ir pan. Olimpiadą laimėjęs mokinys pajunta momentinį pasitenkinimą. Olimpiadą laimėjusio mokinio mokytojas gauna didžiausią simbolinio kapitalo dalį – tai laikoma jo laimėjimu, o ateityje, po atitinkamos atestacijos, simbolinis kapitalas paverčiamas didesniu darbo užmokesčiu. Tačiau mokytojas, paraginęs mokinį dalyvauti olimpiadoje, griežtai tariant, nėra vienintelis jį mokęs asmuo. Papildomai dailės mokę mokytojai (dirbantys dailės mokyklų, dailės skyrių, pradinėse pagrindinės mokyklos klasėse ar mokantys individualiai) lieka už borto, nors olimpiadoje yra vertinami mokinio gebėjimai atlikti kūrybinę užduotį. Todėl galima teigti, kad tokia olimpiados organizacija leidžia vieniems mokytojams pasisavinti kitų darbą. Jau kelerius metus apie šią problemą įspėjama ir Švietimo ministerija, ir olimpiados organizavimo taryba, siūloma įtraukti visų mokinį rengusių mokytojų pavardes ir juos įvertinti, bet poslinkių nematome. Kapitalo paskirstymo netolygumai yra kapitalistinės ekonomikos ir jos ideologijos dalis. Net šnekėdami apie tokį reiškinį, kaip mokinių dailės olimpiada, dažniausiai operuojame sąvokomis simbolinis ir kultūrinis kapitalas. Šiandien yra visiškai natūralu ignoruoti faktą, kad kapitalas visada abstraktus, konkretus yra tiktai darbas. Aukščiau įvardyta proletarinė perspektyva yra sąmoninga klasinė pozicija, kad ir kokia ji šiandien nemadinga.

Abstrakcija, ideologija ir simbolizmas

Nuo darbo abstrahavimo pradėjau neatsitiktinai, nes būtent šis procesas lemia principinius kapitalizmo elementus – sistematizaciją, individualizaciją, kurias lydi specializacija ir susvetimėjimas, bei, žinoma, išnaudojimą. Bandydamas išsiaiškinti, kaip abstrahavimo procesus suvokia 14–15 metų mokiniai, paprašiau, kad paaiškintų, kas yra abstrakcija. Mane sužavėjo dviejų mokinių reakcija: viena teigė, kad abstrakcija yra tada, kai viskas aišku, o šalia stovinti mergina laikėsi priešingos nuomonės – abstrakcija yra kažkas visiškai neaiškaus ir nesuvokiamo. Tai buvo pasakyta, kalbant apie abstrakcionizmą kaip išraiškos būdą. Manau, šie atsakymai puikiai atskleidžia dualistinę abstrahavimo prigimtį: abstrakcijos (ne)aiškumas visada priklauso nuo to, kam jį taikysime, – savo pačių suvokimui (subjektui) ar empirinei materializuotai realybei (objektui). Abstrakcija, kaip fenomenas, gali egzistuoti tik teorinėje, dirbtinai sukonstruotoje erdvėje, kurioje pakylama virš laikinumo sampratos, puoselėjant absoliutizmo ir nekintamumo pretenzijas. Socialinė teorija šiuos principus analogiškai absoliutizuoja pagal panekonomizmo sampratą. Vaizduojamosios dailės srityje abstrakcijos atsiradimas reiškė, kad indeksinis vaizdas (pėdsakas) virsta reikšminiu-simboliniu. Pavyzdžiui, tepalo dėmė ant darbininko kombinezono, atkartota viduriniosios klasės dailininko drobėje, tampa „kultūrinio“ vartojimo preke. Pagal santykį su darbo priemonėmis (kapitalizmas šiai kategorijai priskiria ir visų rūšių darbininkus) reikėtų išskirti du pagrindinius buržuazinės sąmonės abstrahavimo būdus: idealistinį ir ciniškąjį. Idealistinis mąstymas (subjektas) darbo priemones laiko neutraliomis, visi tikslai tokiu atveju tampa lengvai pasiekiami ir orientuojami į „šviesią“ ateitį. Ciniškasis mąstymas demonizuoja darbo priemones ir skelbia, kad jokie tikslai nematerializuojami (kairysis akademinis diskursas).

Svarbus sutapimas, kad Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų dailės mokytojai susirinko Alytuje, praėjus vos pusei metų nuo tokio pat masiško, visą šalį aprėpusio dailės mokyklų ir meno mokyklų dailės skyrių mokytojų susirinkimo toje pačioje vietoje diskutuoti panašia tema – apie ideologiją ir dailės mokymo turinį. Dailės mokyklų mokytojų susirinkime dalyvavo neabejingi dailės ugdymui dailėtyrininkai, akademiniai teoretikai, Vilniaus dailės akademijos dėstytojai, radikalių edukacijos formų šalininkai iš Londono, Berlyno, Niujorko ir Prahos. Dailės ir jos edukacijos radikalumas buvo principinė nuostata, nes forumas skirtas dadaizmo 99 metų sukakčiai. Konstatuota, kad Lietuvoje šiuo metu tvyro visuotinė dailės edukacijos atomizacija.

Labai organiškai ideologijos ir konjunktūros tematiką narpliojo istorikas Eugenijus Svetikas, prabilęs apie kolonialistinės christianizacijos bestiariumo vizualias formas kryžių karų laikais šiandieninių Baltijos šalių teritorijoje. Ilgai šnekėjęs apie vadinamųjų lankinių segių zoomorfinių galų simbolizmą, išvardijęs gal tuziną įvairiausių atmainų gyvūnų ir jų hibridų (liūtų, panterų, sfinksų, dramblių, vienaragių ir kt.), vis pabrėždavo, kad kiekvienas iš jų išimtinai simbolizuoja Kristaus prisikėlimą. Kiek netikėtai paklausė, ką matome viename iš minėtų vaizdinių, kuriame vargais negalais galima atpažinti vienaragio kontūrą. „Žvėriuką“, – atsakė kažkuri mokytoja. „O velnio ar nematote?“ – neatlyžo istorikas. „Ir velnią matau“, – sutiko ši. Tada Svetikas konstatavo, kad pagal šventąją inkviziciją mokytoja yra apsėsta velnio, būtina atlikti egzorcizmą, gal net sudeginti ją ant laužo kaip raganą. Dailės mokytojai pripažino, kad metodai, kaip edukacijos tikslais naudojama vizualinė medžiaga, nedaug skiriasi nuo minėto pavyzdžio. Iš tikrųjų reikėtų pridurti, kad ideologija, nesvarbu, kokia ji būtų – ar christianizacinė, ar nacionalistinė, ar bolševikinė-stalinistinė, ar abstrakčių formų liberalistinė – edukacijos ir kultūros sferoje visada taiko galios principus.

Seminarą baigė istorikas-kraštotyrininkas Vilmantas Dunderis, įspūdinga keliasdešimties Alytuje stovėjusių, stovinčių ir ketinamų statyti monumentų ekspozicija pailiustravęs plačią skalę ideologinių perversijų, kurios per šimtmetį prasisuko mažame miestelyje. Pradedant nuo memorialo žuvusiam karininkui, sukonstruoto iš artilerijos šovinių gilzių, baigiant avangardistine-eksperimentine 9-ojo dešimtmečio metalo plastika, o kur dar įvairaus plauko nacionalistiniai bei stalinistiniai obeliskai su žvaigždėmis ir svastikomis, viešąjį tualetą primenantis monumentas, skirtas Alytaus savivaldos 400-mečiui, socrealistinė motina su kryžiumi, kerziniais batais ir karsteliu, Lukašenka, kičinis metalo ąžuolas, skirtas Vytautui Didžiajam ir taip toliau. Kiek netikėtai pastebėjau, kad tai labai priminė Dailės olimpiados finaliniame etape dalyvavusių mokinių namų darbus, kuriuos šie atsivežė į Alytų: citatos, simboliai, vėliavos, abstrakcijos, Justinas Marcinkevičius, „gera tapyba“, animacinių serialų veikėjai, van Gogho kėdė, nutella ir kt.

Bet kuri ideologija prasideda nuo abstrahavimo ir įsitvirtina simbolių pavidalu. Klasikinė semiotika teigia, kad simbolis – tai daiktinis, vaizdinis ar garsinis ženklas, kuris reiškia kažką kita, negu pats yra. Tai dualistinis ryšys tarp ženklo ir objekto. Būtent šio ryšio atskleidimas nesusiformavusiai vaiko sąmonei ir yra edukacinės sistemos misija. Tai vadinama suvokimu, kurį, deja, apriboja iš anksto apibrėžti ideologiniai rėmai – panašiai kaip Newtono objektams skirta judėti, veikiamiems jėgos arba inercijos.

Jeigu norime įžvelgti ryšį tarp idėjos ir vaizdo kaip pagrindinių ideologijos sklaidos būdų, reikėtų įvertinti simbolio vaidmenį. Jeigu simbolis virsta signalu, jis veikia kaip vaizdas, o susitapatinęs su simptomais – kaip idėja. Simbolio diskreditavimas sukuria situaciją, kai simptomas atitinka siunčiamą signalą, įvyksta betarpiškas suvokimas, riba tarp teksto ir vaizdo išnyksta – tekstas tampa metagrafika, o vaizdas virsta jokiai abėcėlei nepriklausančia raide – hipergrafika.[1]

Vertinimo komisija ir kriterijai

Be abejo, pati linksmiausia visų dailės konkursų dalis yra vertinimas, kuris vyksta, netaikant jokių kriterijų. Mano patirtis sako, kad visi estetiniai sprendimai yra priimami be jokių argumentų, vien iš galios pozicijų. Dažniausiai toks sprendimas daugiau pasako apie vertinančiuosius negu apie vertinamuosius. Tiesa, kriterijai yra oficialiai patvirtinti ir deklaruoti, bet užtenka juos perskaityti, kad suprastum žiojėjančią tuštumą. Cituoju: „...kūrybiškas pateiktos temos interpretavimas, gebėjimas pristatyti ir paaiškinti savo kūrybines idėjas ir pasirinktas išraiškos priemones, kūrybinės užduoties idėjos originalumas, kūrybingas meninės ir techninės raiškos priemonių valdymas: originali kompozicija, idėjos ir formos santykis, pasirinktos dailės technikos išmanymas ir tikslingas taikymas.“ Net plika akimi matyti ideologinė struktūra, o tokie dalykai kaip mokinių tarpusavio ryšys, santykis su aplinka, į kurią atvyko, kiekvieno mokinio vidinė būsena (sąmoningai?) ignoruojami. Pagrindiniai skatinami dalykai yra sąvokos, technika ir individualistinė atomizacija. Svarbiausia dailės olimpiados užduotis – išdalyti apdovanojimus, antraip ministerijos, savivaldybės administracijos, kitų galios struktūrų vaidmuo bus nepakankamai akivaizdus. Komisijos nariai iš esmės atlieka destrukcijos darbininkų vaidmenį – privalo vienus išaukštinti, o kitus pažeminti.

Struktūriškai įdomus pats kompleksinis olimpiados darbų vertinimo mechanizmas. Konkrečioje mokykloje viską diktuoja mokytojo skonis ir apsisprendimas, atskiruose rajonuose – vietos dailės mokytojų bendruomenė, o respublikiniame etape priimant sprendimus, kaip įprasta dominuoja žmonės iš ekonominio, politinio ir kultūrinio centro (Vilniaus). Šiais metais dėl organizacinio nesusikalbėjimo įvyko klaida – netyčia komisijoje ėmė dominuoti alytiškiai. Buvo siūlymų (beje, niekuo neargumentuotų), kad alytiškių turėtų būti ne daugiau kaip 2 (iš 10-ies). Buvo siūlymų, kad ir vilniečių ateityje būtų ne daugiau dviejų, nes vietos žmonėms, kurie priims ir organizuos šalies olimpiadas, tai leistų puoselėti decentralizuotas vertybes, stiprintų pasitikėjimą savimi. Jie galėtų praplėsti savo akiratį, vertindami kartu su kolegomis iš šalies ir bandydami priimti bendrus sprendimus, atsižvelgdami į vieni kitų nuomones... Taigi, vertinimas padėtų patiems vertintojams, supurtytų sustabarėjusias nuostatas.

Jokiu būdu nereikėtų buvimo vertinimo komisijos nariu (o ypač jos pirmininku) laikyti privilegija – tą labai dažnai išduoda patetiški vertintojų pareiškimai. Kaip antai: „Ji, toji mergina, galbūt būsimoji menininkė yra dar kelyje, ir jeigu bus tokia principinga, kokia buvo šiuo atveju, ji daug, labai daug pasieks.“[2] Bet kuri privilegija, kurią gauname dėl savo socialinio statuso, apriboja lygiai taip pat, kaip ir tiesioginė prievarta. Yra pakankamai pavyzdžių, su kokia akla neapykanta daugybė žmonių, turinčių net visiškai menkutes privilegijas, gina jas ragais ir nagais.



Tema ir psichogeografija

Norėčiau pagirti Dailės olimpiados tarybą, kuri 2016 m. sugalvojo nuostabią temą – „Mano namai“. Galbūt pirmąkart per visą šalies istoriją sugebėta atsižvelgti į konkretų, o ne abstraktų žmogų, į jo vaizduotę, fantazijas, nustumiant į šoną bet kokias ideologijas. Deja, antro žingsnio taip pat sklandžiai žengti nepavyko – temos paaiškinime vėl išlenda ideologija: „Rekomenduojame domėtis išsaugotomis ar atgimstančiomis tradicijomis, įvertinti savo ir kitų žmonių (prosenelių, senelių, giminaičių, kaimynų, pastangas kurti savo namų ir krašto gerovę; tyrinėti ir vertinti draugystės ir bičiulystės santykius vietos bendruomenėse, atrasti gimtųjų vietų ir Tėvynės spalvas plačioje pasaulio erdvių pynėje, nes namų sąvoka neapsiriboja vien tik asmenine erdve ar keturiomis sienomis.“

Ši tema buvo skirta namų darbams atlikti, o atvykusių į Alytų „olimpiečių“ laukė netikėtumai, turėję padėti, kad kiekvienas asmeniškai prisiliestų prie konkrečios geografinės vietos ir patirtų jos poveikį psichoemocinei savo būsenai. Čia smarkiai prisidėjo Alytaus psichodarbininkai, iš visos Lietuvos suvažiavusiems mokiniams ir jų mokytojams pasiūlę psichogeografijos seansą – paklaidžioti po Alytų, kliaujantis įvairių pasaulio miestų žemėlapių koliažais, kuriuos parengė Alytaus Šaltinių pagrindinės mokyklos mokiniai, padedami mokytojo Vito Zabitos. Puikus pavyzdys, kai konkretaus (nors ir neįvardyto) asmens psichodelinė vaizduotė suprojektuojama į schemą, pagal kurią kitas asmuo patiria neideologizuotą asmeninį ryšį tiek su konkrečia geografine vietove, tiek su konkretaus asmens psichoenergetika, – būtent tai, ko visiškai nenumato mokinių kūrybos vertinimo kriterijai.

Psichogeografija – Vakarų mene bene labiausiai diskredituotas terminas, apibrėžiantis praktiką, kurią letristų internacionalo atstovas Ivanas Ščeglovas aprašė 1953 m. esė „Naujojo urbanizmo formuluotės“ (Formulaire pour un urbanisme nouveau). Psichogeografija neatsiejama tiek letristų, tiek situacionistų praktika – tai iracionalus dreifavimas didmiesčių urbanistiniais labirintais. (Situacionistų internacionalo Paryžiaus sekcijos ideologas Guy Debord’as, sekdamas geriausiomis prancūziškomis ideologijos konstravimo taisyklėmis, 1955 m. sukurpė tokį apibrėžimą: „Psichogeografija analizuoja organizuotos arba neorganizuotos geografinės aplinkos poveikį žmonių elgesiui ir emocijoms, tai asmeninių pojūčių geografija, priešinga objektyviajai geografijai ir tradiciniams žemėlapiams.“) Pastaraisiais metais šis žodis vis labiau populiarėja ir lietuvių menotyros medžioklės plotuose – vis dažniau jis taikomas „rimtajai kultūrai“, desperatiškai ieškančiai dar neišeksploatuotų konceptų, kaip gaminti naujus šventosios psichinės ekstazės mitus, neatsiejamus nuo „sėkmingo“ meno kūrinio auros.[3]

Man psichogeografija skirtingai negu individualizuota išpsichoanalizuota geografija, – tai reprodukcinis darbas, kuris niekada nebus ir negali būti abstrahuotas. Taigi, psichogeografija privalo būti konkreti. Tam tikrais gyvenimo momentais, neišskiriant nė sumaišties laikotarpių, kiekvienas žmogus susiduria su psichogeografiniais potyriais. Alytuje per visą sovietmetį psichogeografija buvo kasdienybės dalis, nes šio miesto žemėlapiai buvo uždrausti, jį projektavo pikti žmonės (architektai) slaptuose Miestų projektavimo instituto kabinetuose Kaune, o vietos žmonės (ypač vaikai) patys piešėsi žemėlapius ir pagal juos vaikščiodavo toli gražu ne tiesiomis linijomis. Reikia pripažinti, kad kapitalizmas į Alytų atėjo, nešinas žemėlapiais, ir smarkiai nuskurdino vietos gyventojų vaizduotę.

Kiek paklaidžioję po Alytų, mokiniai sėkmingai susirinko Dailės mokykloje, kur jų laukė kūrybinei užduočiai suformuluota potemė, bendrą olimpiados temą susiejanti su ką tik daugiau ar mažiau (ne)išgyventa patirtimi. Ji skambėjo taip: „Psichogeografija – tai būdas pamatyti savo namus nereikšminguose objektuose konkrečioje ir (ne)pažįstamoje aplinkoje – be simbolių ir be abstrakcijos.“ Žvelgiant iš psichodarbininko pozicijų, tai labai konkretus būdas išvalyti „mano namus“ nuo ideologijos. Susiklostė situacija, kurioje atsidūrę mokiniai turėjo patys priimti sprendimus.

Pirmoji kūrybinės užduoties darbų apžiūra kiek nuvylė. Buvo matyti, kad kažkas kelia sumaištį – nemažai olimpiados dalyvių ėmėsi ankstesniems jų darbams nebūdingų sprendimų, atsirado smagios psichodelikos, dviejuose darbuose pastebėjau priartėjimą net prie situgrafikos, kai atsisakoma paveikslo viršaus ir apačios dichotomijos, tokios būdingos spektaklio visuomenei. Vis dėlto vyravo akivaizdi dailės technikų, motyvų ir technologinių sprendimų inercija. Kaip ir reikėjo tikėtis, dauguma dalyvių stengėsi pasislėpti už pažįstamos technikos triukų, vienokių ar kitokių simbolių. Kai kurie tiesiog perpiešė savo atsivežtus būsimo paveikslo eskizus. Komisijai kilo keblus klausimas, ką vertinti? Techniką? Sugebėjimą išvengti simbolių? Nuoseklumą? Ar atvirkščiai – reagavimą į susiklosčiusią situaciją? Komisijos nariai, tiesą sakant, demonstravo ne mažesnę inerciją, bet vertinti pagal išankstinius kriterijus būtų buvę neadekvatu. Taigi, vertintojams teko jau minėtų Newtono objektų dalia – ilgas valandas slinkti nuo vieno darbo prie kito, stebint savo pačių inerciją.

Kiek aiškesnis vaizdas to, kas iš tikrųjų įvyko mokinių sąmonėje per psichogeografijos seansą, pradėjo šviestis kitą dieną, komisijos nariams kalbantis su mokiniais ir jų mokytojais. Tiesą sakant, pastarieji kukliai tylėjo, bet įdėmiai klausėsi. Ir tikrai buvo ko pasiklausyti – didžioji dalis mokinių pasakojo savąsias psichogeografijos versijas. Beatričė Karpovič iš Palangos labai atvirai pasakojo apie savo potyrius, kai dreifavo po Alytų, svarstydama, ar pažvelgti į „normalų“ žemėlapį, kurį rado prie policijos, ar toliau klaidžioti po miestą, rizikuojant nerasti Dailės mokyklos, kuri yra tarsi pagrindinis kelionės į finalinį olimpiados etapą tikslas. Kelios merginos sakė, kad visiškai nieko neįsiminė iš psichogeografinės kelionės, tik bendrą įspūdį – daug saulės šviesos, mirguliavimo... dar pušys, parko suoliukas... Jų darbuose suspindėjo iki tol nematyta psichodelika. Tačiau bene labiausiai atmintin įsirėžė vienos merginos prisipažinimas, kad po psichogeografinių klajonių ji niekaip negalėjusi prisiminti nieko nereikšmingo, prieš akis stovėjo tik miesto rotušė, angelo skulptūra, perskeltas varpas, ir jie viską užgožė. Tuos simbolius ji tiesiog sumalė į vieną gumulą...

Įvairių edukacijos strategų, politikų ir ideologijos skleidėjų priežiūra nukreipia mūsų akis į objektus, kurie konstruoja viešąją erdvę. Ši niekuomet neatsiveria visiems vienodai, nes ne visi yra pakankamai nusiteikę atsiverti tikrovei. Neabejoju, kad dauguma Alytuje dalyvavusių mokinių dar ilgai aiškinsis su savimi pačiais, ką patyrė Alytuje, o žodis psichogeografija jau neprasprūs jiems pro ausis.

Nėra simbolio, kuris išreikštų kiekvieno iš mūsų namus. Šie niekada nebūna abstraktūs. Šiandieninei dailės išraiškos sistemai nepriimtina apie reiškinius ir dalykus kalbėti be ką nors simbolizuojančios simuliacijos arba nesuabstraktinant jų taip, kad neatpažįstamai susvetimėtų. Norėčiau paklausti, ar mūsų namai, o kartu ir mes patys nesame realybės demonizacijos ir įbauginimo aukos? Iš tikrųjų taip ir yra. Klaidžioti plačiai atmerktomis akimis kaip Alytuje reiškia galimybę patekti anapus šiandieninės žmogaus santykio su kapitalu dialektikos. Tai reprodukcinio ir destruktyvaus darbo sankirtos taškas. Jautresni mokytojai tą jau seniai suvokia. Bet visa tai niekaip neprasibrauna į menininkų sąmonę. Turime priimti sprendimą, ar liekame sisteminiais menininkais, kurie neišbrenda iš egzistencinio dualizmo simbolis / abstrakcija, ar žengiame psichogeografijos keliu, kuriame nėra nei laimėtojų, nei pralaimėjusiųjų, nei spektaklio, nei žiūrovų. Menininkams patinka jėga – jie linkę telktis aplink galios struktūras. O psichodarbininkai nėra nihilistai – netoleruoja galios demonstravimo. Alytuje mokiniai tą suprato. Gal nevisiškai sąmoningai, bet skonį pajuto. Gal kiek išsigando, nedrįso žengti ryžtingiau – juk neradusių Dailės mokyklos nebuvo... Nežinau, ar tą pajuto mokytojai... Jei taip, tada esame naujų reiškinių priešaušryje, nes bacila iš Alytaus jau pasklido po Lietuvos rajonus.

Praeities pranašai (حروفية‎ psichodarbininkai) tiktai išpranašavo ateitį, kurią kapitalizmas jau spėjo privatizuoti. Mūsų reikalas ją keisti pačiais įvairiausiais būdais, nes ateities masonus reikia stabdyti šiandien. Alytuje išjungėme kvantinę laiko bombą – dailės olimpiados jau niekada nebebus tokios, kokios buvo. Pradėdami nuo psichogeografinės praktikos mokinių dailės olimpiadoje, turime istorinę galimybę pratęsti ją edukacijos ir kultūros lauke (kapitalizmas). Jeigu išardysime jį, pasitelkdami radikalią vaizduotę, perstatysime, perorientuosime, tai sukursime naujas galimybes gyventi.

KULTŪROS BARAI NR.5, 2016

[1] Metagrafiką ir hipergrafiką kaip rašymo ir kitų išraiškos specializacijų panaikinimo metodus 1950 m. įvardijo letristas Isidoras Isou.



[2] Vidas Poškus. Olimpiada ir sportas(menas). http://vdamuziejus.blogspot.lt/



[3] Pastaraisiais metais psichogeografiją ir kitus su situacionistais siejamus terminus individualiai kūrybai pateisinti atvirai eksploatuoja Gytis Skudžinskas, Jurijus Dobriakovas, Birutė Pankūnaitė, Agnė Narušytė, Lolita Jablonskienė ir kiti.





Add comment


Security code
Refresh