ALYTUS PSYCHIC STRIKE BIENNIAL #8: SA(N)CABA (SITUGEOGRAPHIC QUANTUMPILGRIMAGE FROM BOTOSANI TO ALINJA) AUGUST 10-31, 2019

ATTACK WHITE SUPREMACIST CULTURE!                                                    FIND AND AMPLIFY THE VOICES OF
REPRODUCTIVE, PRODUCTIVE AND DESTRUCTIVE WORKERS WHO ARE NOT IN UNIONS OR COUNCILS!           

ALL (IN)ORGANIC COMRADES UNITE!                                                                                            GAME THE SYSTEM!

ABRACADABRA-C  (Alytus Biennial Reversion into Abolition of Culture And Distribution of its Aberrant Bacillus Right Abroad – Committee)

ÐعM提п (former DAMTP - the DaðA Miners and Travailleuse Psychique) - workers union to disrupt the creation of cultural capital through regional and a national language

sapoca2
Visada netikėta kokioje nors šalyje atrasti miestelį, kurio pavadinimas primena artimo bičiulio pavardę. Panašiai atsitiko ir su Sapokos miesteliu, kurio pavadinimas mielai priminė Kęstučio Šapokos pavardę. Miestelį žemėlapyje netikėtai pastebėjo psichoproletariniai piligrimai, kuomet žymėjosi kelionės per Rumuniją maršrutą. Miestelis kaip miestelis – nieko ypatinga, bet pagrindinis objektas, kurį žino kiekvienas rumunas, - tai didžiausia visoje šalyje psichiatrinė ligoninė. Ji buvo įsteigta 1960 m. pastatuose, kuriuose iki tol buvo amatų mokykla. Įvertinus, kad regionas aplink Sapoka miestelį – t. y. Buzau apskritis bei su ja besiribojanti pietų Transilvanija – bene labiausiai proletarinis savo socialine sudėtimi. Labai didelis procentas gyventojų vyrų – kalnakasiai. Būtent šios socialinės grupės atstovai buvo pastebimiausi savo saviorganizaciniais gebėjimais ir streikais per visą XX a., o ypatingai vadinamuoju pokariniu valstybinio totalitarinio komunizmo laikais: kalnakasiai iš Džiu slėnio bei Brasovo darbininkai organizavo didžiausius streikus po 1970 metų. Nenuostabu, kad būtent šio regiono darbininkai buvo labiausiai kriminalizuojami, o ir minėtos psichiatrinės ligoninės kontingentas buvo ir tebėra išskirtinai proletarinis. Simptomiška, kad amatų mokykla, kurios patalpose buvo įkurta ligoninė, nebuvo pakankama priemonė atitraukti darbininkų klasės jaunimą nuo pasipriešinimo kovų. Taigi, psichiatrinė ligoninė neabejotinai skirta darbo klasės socialiniam sluoksniui, ir šis faktas leidžia abejoti vis dar eskaluojamu Rytų Europos stereotipu, kad psichiatrinės ligoninės šiose šalyse buvo įrankiu, nukreiptu prieš intelektualų rezistenciją, kurią savo ruožtu rėmė vakarų antikomunistinis ir lygiai taip pat antiproletarinis liberalizmas. Sapokos ligoninės faktas rodo, kad tokio tipo ligoninės iš tiesų buvo nukreiptos prieš darbininkų saviorganizaciją.

Bet kuo čia dėtas šiandienos Lietuvos meno pasaulio transsisteminis kritikas Kęstutis Šapoka? Ogi tiesiog dėl virtinės atsitiktinių sutapimų. Pradėsime nuo K. Šapokos disertacijos, paskirtos psichiatrijos specialistų pacientų taip vadinamai meninei veiklai tirti ir analizuoti. 1 PC (pasen. 2008 m.) balandžio 11 d. jis apgynė Lietuvos Respublikos menotyros mokslų daktaro disertaciją „Dailės terapija kaip integrali sistema: kontekstuali analizė“. Svarbu ir tai, kad K. Šapoka save priskiria psichodarbininkų judėjimui ir tik po ilgų dvejojimų jis apsisprendė visgi nevykti į 12 proletarinio kalendoriaus metų (pasen. 2019 m.) rugpjūčio mėnesį vykusią psichopiligriminę kelionę, kurios planavimo metu ir buvo atrasti šiame straipsnyje aptariami fatališki atsitiktinumai. Netikėtumai nesibaigė ir psichodarbininkams atvykus į Sapoką – psichiatrinės ligoninės uždarajame kieme stovėjo brutalistinės (art brut) stilistikos artefaktas – biustas, kurio veido bruožai švelniai priminė Kęstučio fizionomiją. Tūlas letristas čia pasakytų, kad pagal pirmąjį ir vienintelį pareidolijos dėsnį kiekvienas laisvas atpažinti savo svajonėse užgimusią raidę. Solidarizuodamiesi su kolega psichodarbininkai iš ABRACADABRA (Alytus Biennial Reversion into Abolition of Culture And Distribution of its Aberrant Bacillus Right Abroad – Committee), FIASCO (Federation Internationale Autonome des Situationnistes Contemporaine), NXTPA (Naye iXperamants in Tryolektix aun Psikhish Arbet) ir SOF (Siblings Of Fazlallah) padalinių bei Dvigubų agentų internacionalas DAI bendromis pastangomis šiek tiek pakoregavo Sapokos pavadinimą psichiatrinės ligoninės iškaboje – sukonstravo raidę Š vietoj buvusios S.

Iš tiesų piligrimai planavo surengti psichodelinį pasaulio trišalio futbolo čempionatą Sapokoje, bet kelionės pradžia pasižymėjo daugiau stichiškais veiksmais, ir dalyviams pritrūko tiek psich(olog)inio pasirengimo, tiek klasinės savimonės, tiek saviorganizacijos. Pati psichiatrinės ligoninės administracija buvo nepasiekiama, nors jautėsi, kad jie stebi, kas vyksta. Miestelis irgi buvo tarsi iššluotas – tik du prekiautojai stovėjo prie didelio arbūzų kalno. Nė karto kamuolio taip ir nepaspyrę piligrimai visgi užkalbino bent jau prekiautojus, prabarbeno kelis tuzinus arbūzų, kelis nusipirko, ir tai buvo proga bent šiuos paridenti Sapokos šalikelėje. Galbūt dėl šių priežasčių planuota psichodelinio trišališkumo situacija susikonstravo pati: lygiai po savaitės, sekmadienio ryte, rugpjūčio 18 dieną, mosuodamas lašelinės infuzijos stovu 38 metų amžiaus pacientas minėtoje Sapokos psichiatrinėje ligoninėje užpuolė kitus pacientus. Nenuostabu, kad jis tai darė identiškai, kaip psichodarbininkai ankstesnėse Alytaus psichostreiko bienalės renginiuose panašius įrankius naudodavo gyvybinės energijos siurbimui iš debesų pagal Wilhelmo Reicho orgono patrankos pritaikymo principus. Deja, šis atvejis baigėsi liūdnai: penki užmušti, ir dar aštuoni sužeisti žmonės. Visi jie – pacientai. Rumunijos sveikatos ministrė iškart po incidento viešai pareiškė, kad tai atsitiko dėl „virtinės atsitiktinai supuolusių žmogiškojo faktoriaus klaidų“, ir kad to buvo galima išvengti. Ji įvardino, kad infuzijos stovas neturėjo būti paliktas palatoje, ir kad ligoninės personalas lemtingąją naktį sulaukė dar vieno paciento „alkoholiko“, kurį dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių paguldė į tą pačią lovą su būsimuoju užpuoliku... nors ligoninėje dar buvo ir laisvų lovų... Ir dar viena detalė – užpuolikui iš vakaro turėjo būti skirti raminamieji vaistai, apie kuriuos nebuvo įrašyta išduotų vaistų kortelėje, nors seselė teigė, kad pacientas juos gavo.

 

Šiųmetė psichostreiko bienalė dėl savo piligriminės kelionės specifikos išsiskyrė išskirtinai suspaustos erdvės sąlygomis – jos dalyviai buvo priversti tris savaites išsitekti ribotoje automobilio erdvėje, sutilpti keliese nakčiai bendruose kambariuose, o kartais ir dalintis ta pačia lova. Juolab bendrą foną kiek paįvairino NoMA (Non-Males Association) psichodarbininkės prieš pat kelionę išplatinę memorandumą, kad kategoriškai atsisako miegoti viename kambaryje su vyrais – šios nuostatos buvo griežtai laikomasi visos kelionės metu. Panašu, kad šios nuostatos laikėsi ir Sapokos ligoninės pacientas.

Jeigu paanalizuotume susidariusią situaciją iš „erdvinės“ pozicijos, kurią itin rinkdamas žodžius bandžiau įvardinti, atrastume virtinę dėsningumų, kurių seka atveria kiek netikėtus, ir paprastai nutylimus aspektus. Pradėkime nuo paties tarsi neutralaus termino erdvė. Ką jis nužymi? Bene išsamiausiai šiai dienai į šį klausimą pabandė atsakyti autorių kolektyvas knygoje „Dailės kritikos (meta)metodologijos metmenys“. Knygoje pristatomas ir tyrimas, kurį atlikę specialistai perskaitė didžiąją daugumą paskutinio dešimtmečio Lietuvoje publikuotų dailės kritikos straipsnių ir suregistravo bei reitingavo tuose tekstuose naudojamas sąvokas ir/ar apibūdinimus pagal jų vartojimo dažnumą/svarbumą, nusakant vizualaus produkto prasmę kapitalistinėje visuomenėje. Knygos autoriai šias sąvokas įvardina kaip kapitalo įkrovos laipsnį. Kiek netikėta buvo pamatyti, kad šalia tokių sąvokų kaip menas (abstraktus terminas, pretenduojantis į absoliučios vertės monopolį) ir paroda (pagrindinis vizualaus produkto pateikimo buržuazinei visuomenei formatas) atsiranda terminas erdvė. „... šio termino neutralumas yra iliuzinis. Iš tiesų tai sąvoka, sunaikinanti galimybę bet kuriam asmeniui būti aplinkos dalimi, ne ši vos taip įvardinta tampa idealistine abstrakcija, išvalyta nuo materijos (t. y. nuo to, kuo ji pati yra). Paprastai tai yra „kažkoks kratinys iš psichologinio erdvės simbolizmo, matematinio geometrizmo ir fizikinio materialumo“ (Robert Stoltz. „Here, Now: Everyday Space as Cultural Critique“ in „Tosaka Jun: A Critical Reader“, Cornell University, Ithaka, New York, 2013; 128 p.).“[1] Toliau autoriai įvardina, kad toks erdvės traktavimas turi labai aiškiai struktūruotą klasinę poziciją – erdvė kapitalo valdomojoje visuomenėje suvokiama kaip tuštuma, kurią galima užgrobti, privatizuoti, užpildyti. Tai nėra jokia sofistikuota „viešoji erdvė“ – tai tėra erdvė buržuazijai, kurioje nėra jokių trikdžių, jokių „šiukšlių“ (įskaitant ir „psichus“: t.y. pacientus bei sąmoningus psichoproletarus, bet jokiu būdu ne psichopatus, kurie paprastai pageidauja būti įvardinami sociopatais[2]). Tokioje erdvėje vis labiau įsigali komercinio intereso paradigma. Tokia erdvė – tai priemonė perfiltruoti per žmogaus kūną tokius terminus kaip atskaitingumas, auditas, vartotojo pasirinkimas, kokybės kontrolė. Ir tai nepraeina be pasekmių. Panašiai kaip ir raminamieji, kuriuos (ne)paskyrė Sapokos ligoninės seselė, šie terminai tampa ideologiniais ginklais, išlaikančiais rikiuotėje (t.y. prideramoje vietoje) bet kurį statistinį vienetą, kad ir kas ji(s) bebūtų: pacientas, žudikas, alkoholikas, psichodarbininkas ar infuzijos stovas.

Šiandien Lietuvoje su erdvės sampratos pasekmėmis susiduriame nuolat – praktiškai visos problemos suleidę šaknis į būtent šią paradigmą, ar kalbėtume apie viešąsias urbanistines erdves, ar apie švietimo įstaigų vadovų kompetencijų vertinimą. Jeigu pirmuoju atveju neabejotinai susiduriame su masonine architektūros kaip mąstymo sistema, tai antruoju atveju mes jau turime reikalų su laiko ir sielos vadyba, arba architektūra... arba tiesiog suerdvinimu. Su grynąja architektūrine dalimi šiame tekste nenorėčiau išsiplėsti – apie tai bent jau vienaip ar kitaip diskutuojama, bet apie naujas kryptis edukacijos vadyboje verta užsiminti, nes jų pasekmės atsivers tuomet, kai procesas įsibėgės ir taps negrįžtamas.

Man pačiam neseniai teko dalyvauti taip vadinamame vadovų kompetencijų vertinime, kurį jau beveik dešimtmetį demonizuoja beveik visi pretendentai užimti vadovų pozicijas. Prieš kelerius metus įvedus privalomas vadovų kadencijas kompetencijų vertinimas pavirto itin keistu diagnostiniu fenomenu – pasirodo tik apie 28% ilgamečių ir aukščiausią vadybinę kompetenciją turėjusių mokyklų vadovų, kurie norėtų ir toliau tęsti šią veiklą, iš tiesų turi tokias kompetencijas. Ir apskritai pro tokį filtrą šiuo metu praeina tik apie 24% pretendentų.[3] Bet beveik išskirtinai sėkmingai vertinimo testą išlaiko ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto absolventai. Ir apskritai – naujosios kartos švietimo vadybininkai/ės save įvardina „lyderių laiku“... pagal vieno iš ES lėšomis remto ir kelerius metus vykdyto projekto pavadinimą. O kompetencijų vertintojai – tai profesionalios psichologės, turinčios tik teorinį suvokimą apie vadybą ir edukacinius procesus. Kaip gi vyksta tas vertinimas? Ogi vertintojos pasiskirsto vertinamuosius ir kelias valandas sąmoningai konstruodamos stresinę situaciją „pacientui“ bando testuoti šio gebėjimą iš piršto laužtoms situacijoms taikyti vadybines teorijas, priimti abstrakčius sprendimus. Procesas filmuojamas – panoptikumas toks. Dažnai kartojami klausimai: „tai ką vadovas privalo daryti šioje situacijoje?“, arba „nesakykite mes, sakykite aš – mums svarbus jūsų asmeninis veiksmingumas“, arba „gal jums padaryti arbatos?“, arba „ir tai viskas, ką norėjote pasakyti?“, arba „gerai, o kaip vadovo veiksmus minėtoje situacijoje nusako teorija?“. Suprask, yra viena teorija, ir privalai ja vadovautis. Netgi teigiamai įvertintas gavau visą pluoštą rekomendacijų, kaip tobulinti savo veiklą: stiprinti laiko planavimą, organizacinius gebėjimus, pokyčių ir komandos valdymą ir t.t. Panašias tendencijas psichiatrijos vystymosi procesuose išvardina ir Peteris Goodas: „abejones keliančios psichiatrijos veiklos praeityje transformuojamos į progreso ideologijas, kuriose visa, kas negatyvu nurašoma praeičiai, o šiandiena siejama tik su progresu. Deja, vis dar besitęsiantis tikėjimas psichinės ligos išgydymu remiasi tik klaidingai nukreiptos energijos vizija“.[4]

Ir dar daugiau – bendrosios minėtų privalomų kompetencijų nuostatos yra būdingos reiškiniui, kurį P. Goodas apibūdina kaip Slaugos chronotopą: „erdviškumas Slaugos chronotope yra aiškiai apibrėžtas. Erdvė turi tikslias įėjimo ir išėjimo vietas: susitikimai, konsultacijos, darbo grafikai, valdymo užduotys, kasdienė institucinė rutina. Tokiose erdvėse atskiri balsai girdimi tiek, kiek jie konkuruoja tarpusavyje dėl tikslų ir vertės jausmo. Specifiniai erdvėlaikiniai žymenys parodo, kaip šie gydančiųjų gydytojų, socialinių darbuotojų, administracijos darbuotojų ir seselių balsai sąveikauja su pacientais. Pats laiko simbolis tampa svarbumo indikatoriumi – pagal tai, kas nustato laiką ir kam jis yra nustatomas, yra suvokiamas hierarchinis kūnų tarpusavio santykis“. [5]

Vertintojos psichologės pastaba: „mes šnekamės jau pusę valandos, o jūs dar tik keturis atvejus išnagrinėjote – taip mes nesuspėsime...“.

Slaugos erdvėlaikis kuria nuo savęs priklausomą Paciento chronotopą, kurį reikia apibrėžti kaip režimą: Paciento chronotopo laikas, skirtingai nuo Slaugos chronotopo, yra visiškai nestabilus: kartais jis labai sugreitinamas, ar pavojingai sulėtėja, jo kryptis neprognozuojama – gali eiti pirmyn, bet kuriuo momentu gali pradėti suktis atgal, ar tiesiog virsti nuolat besikartojančiais etapais. Dažniausiai Paciento erdvėlaikis taip sulėtėja, kad tampa tarsi besiveliančia koše, kurioje įstringa bet kokios mintys, veiksmai, fantazijos ar lūkesčiai... Šiame chronotope yra aiškiai apibrėžtos ribos tarp privataus ir viešojo erdvėlaikio. Kiekvienas pacientas yra girdimas tiek, kiek jis formuluoja sąryšį su privačių sąryšingumų sritimi... ir beveik visiškai negirdimas, jeigu formuluoja sąryšingumą su viešuoju erdvėlaikiu.

Šiandienos švietimo sistemos vadybininkai – tai specialistai, įgalūs (ir tam paskatinti) užtikrinti Slaugos chronotopo funkcijų vykdymą. Slaugos chronotopas skverbiasi į menkiausias socialinio kūno kerteles. Jis toks, kaip euroremontas – sterilus ir higieniškas. Tuo tarpu laiptinės, kabinetai, sienos – viskas įkūnija gyvenančios ir gyvos erdvės vaizdiniją. Bachtinas yra rašęs apie „pilies chronotopą“, kuriame atgyja visų laikų kultūriniai sluoksniai arba tiesiog praeities vaiduokliai. Jeigu čia sugrįžtume prie Sapokos ligoninės įvykių, vos kelios dienos iki 38 metų amžiaus darbo klasės atstovo (Slaugos chronotopo atstovai jį linkę įvardinti žudiku) pasišvaistymo infuzijos stovu ten dar viskas buvo tylu ramu. Pacientas buvo eilinis niekas, kurio slauga buvo griežtai reglamentuota. Bet po incidento jis visgi sugebėjo ištrūkti... nors labai greitai buvo sugautas policininkų, kurie visiškai atsitiktinai vežė dar vieną pacientą į ligoninę.

  1. Goodas aprašo keletą atvejų iš 8-o dešimtmečio, kuomet įvairių socialinių sluoksnių ir skirtingo išsilavinimo savanoriai sutiko kuriam laikui infiltruotis į psichiatrines ligonines kaip pseudo pacientai, susimuliavę vienos ar kitos ligos simptomus. Beje, jų liudijimuose ligoninės personalas irgi įtartinai dažnai siūlosi padaryti arbatos... labai trikdantis veiksnys.

„... buvau spaudžiamas kartoti savo atsakymus į tuos pačius klausimus. Labai sekinantis pokalbis. Klausimai ir atsakymai užsidaro viename balse – jie suformuoti dar prieš man išgirstant klausimą ir nei klausimas, nei atsakymas neturi nieko bendra su mano realia patirtimi. Klausimai Slaugos chronotope paprastai siejami su procesu, o ne su turiniu. Vertintojams yra leidžiama paklausti, kaip bus valdoma procedūra arba kaip ji bus vystoma linijiniu-loginiu būdu. Tik beprotis galėtų užklausti, ar tokia tvarka turi kokią nors prasmę.“[6]

Pabaigoje visgi norėčiau sugrįžti prie Pasaulio psichokvantinio trišalio futbolo čempionato, kuris susigeneravo Sapokoje po psichodarbininkų apsilankymo miestelyje ir minimalių jų intervencijų į psichiatrinės ligoninės iškabą. Slaugos chronotopo atstovai neabejotinai pabrėžtų, kad toks čempionatas net niekada ir neįvyko. Išties – tai pirmas pasaulyje trišalio futbolo čempionatas, kurio niekas neorganizavo – jis tiesiog neturi savo Slaugos (organizacinio) chronotopo. Jis įvyko pats savaime. Iš apačios. Iš niekur. Be kita ko – tai ir pats ilgiausias kada nors surengtas pasaulio trišalio futbolo čempionatas, trukęs mažiausiai 10 dienų... o galbūt dar ir tebevykstantis... nes iki šiol vykę panašūs renginiai trukdavo 1-2 dienas. Sąlyginai Sapokos čempionato pabaiga reikėtų laikyti ligoninės Slaugos chronotopo pralaimėjimą – ligoninės vadovai buvo atleisti. Kiti rezultatai: 1 pacientas buvo perkvalifikuotas į destrukcijos darbininką, 5 pacientai – į mirusius darbininkus, mažiausiai 2 darbininkai buvo perkvalifikuoti į pacientus (t. y. buržuazifikuotus darbininkus). Apibendrinus rezultatus galima būtų skelbti laikiną proletariato pergalę. Be abejo, vos pasibaigus čempionatui buvo suformuotas naujas Slaugos chronotopas, o proletariato pergalė beliko tik simboliniu epizodu.

 

[1] Dailės kritikos (meta)metodologijos metmenys. Autorių kolektyvas. AQUANSU Press. Alytus (2018), p. 263.

[2] Algis Ramanauskas – apie ryškius pokyčius gyvenime ir karjeroje, alkoholį bei tikrąją priežastį, kodėl teko palikti LNK. 2019.09.23: https://www.delfi.lt/veidai/nepatogus-klausimai/algis-ramanauskas-apie-ryskius-pokycius-gyvenime-ir-karjeroje-alkoholi-bei-tikraja-priezasti-kodel-teko-palikti-lnk.d?id=82319499 (žiūr. 2019-11-23)

[3] Daugiau statistikos: http://www.nmva.smm.lt/vadovu-vertinimas/pretendentu-kompetenciju-vertinimas/registracija-vertinimui/

[4] Peter Good. Language for Those Who Have Nothing. Mikhail Bakhtin and the Landscape of Psychiatry. Klower Academic Publishers. New York. 2000, p. 24

[5] Ten pat. p. 25.

[6] Ten pat, p. 223.