Komentarą paskatino parašyti Audronio Liugos eurocentristinis ekstremizmas ir rasizmo pateisinimas straipsnyje „Sąžinės maišto laikas“ (Kultūros barai, Nr.11). Straipsnyje autorius aprašo ir išaukština Bretto Bailey‘o projektų ciklą „Exhibit A“ ir „Exhibit B“, kuris buvo boikotuotas Londone, o masinį (daugiausia juodaodžių) pasipriešinimą įvardijo kaip žmonių, nesuvokiančių „istorinės tiesos“ veiksmus. Straipsnio autorius naiviai (o galbūt ir sąmoningai) manosi ginąs „menininko teisę turėti kūrybos ir pasaulėžiūros laisvę“, nors iš esmės demonstruoja eurocentristinį šovinizmą ir struktūrinį rasizmą, kuris jo nuomone yra pateisinamas, jeigu įtrauktas į buržuazinius festivalius pripažintuose europiniuose centruose. Apgailėtina, bet autorius nesugeba pateikti nė vieno argumento iš kitos – protestuotojų – pusės. Jis apgailestauja, kad projektas nebuvo įgyvendintas Londono meno komplekse Barbicane, kai tuo tarpu aš buvau vienas tų, kurie buvo kitoje barikadų pusėje ir čia noriu pateikti kitokius argumentus.

Bailey‘o projektas yra rasistinis iš esmės, nes demonstruoja juodaodžius vyrus ir moteris kaip paprasčiausius objektus. Bet tai mums[1] jau įprasta – dar daugiau – tai Europoje normalu. Tai mūsų nebešokiruoja. Mes tuo netgi nesipiktiname. Bet šis atvejis mums yra galimybė pabrėžti Europos kultūros rasistines šaknis, nes būtent šiame projekte tai daugiau nei akivaizdu. Ir šio reiškinio peticijomis atakuoti nebėra prasmės, nes Europos kultūra turi tam imunitetą. Tai įrodo, kad ir kitas minėtame straipsnyje aprašomas pavyzdys – Castelluci‘o spektaklio boikotas Lietuvoje, kurio dėka vidutiniškas spektaklis įgauna prasmę, privatizuojant sąmoningai išprovokuoto skandalo pasekmes. Taigi, mes nesiekiame reformuoti meno, ar europinės kultūros, ar kažkokio naujo reformuoto rasizmo lygmens. Mums visi šie elementai tėra kapitalizmo kanalizacijos, o kapitalizmas negali būti reformuotas iš esmės. Todėl nėra prasmės boikotuoti nei Barbicane centro, nei bet kurios kitos „viešosios erdvės“ panašiam menui rodyti. Tokios vietos turi ilgainiui atitekti žmonėms, kurie dirba, o ne tiems, kurie darbą ar jo prasmę privatizuoja. Čia norime pabrėžti, kad juodaodis Europoje iš esmės yra politinis darbininkas, už kurio darbą jam nesumokama. Dėl šios priežasties A. Liugos pozicija yra kritikuotina vien dėl nesugebėjimo atskirti minios nuo organizuoto ir klasines pozicijas aiškiai artikuliuojančio pasipriešinimo, kurio, deje, Lietuvoje mes neturime ir reakcionieriai bando jas tapatinti su nacionalinės isterijos pagalba suformuotomis „žmonių masėmis“.

Mes nekaltiname juodaodžių aktorių, kurie „atliko vergų vaidmenis“ Bailey‘o spektaklyje, nes tai buvo jų galimybė užsidirbti pragyvenimui. Mes nesiruošiame kaltinti samdomų darbininkų – mes su jais solidarizuojamės. Mes kritikuojame menininką kaip kapitalistininės sistemos specializuotą nespecialistą, kuris teigia esąs kūrėju, bet iš tiesų kuria tik kapitalą, generuojamą iš pavogto kitų darbo ir/ar kovos. Toks menininkas visada tėra tik apgailėtinas kultūrinis kapitalistas. Tikroji kūryba yra darbas. Tam reikia kolektyvinio bendradarbiavimo su kitais darbininkais, o ne individualistinių išsišokimų, kuriais taip žavisi A. Liuga. Todėl reikia galbūt paaiškinti jam, kad toks požiūris, kurį jis demonstruoja savo straipsnyje yra ne tik rasistinis, bet ir atvirai todo panieką darbininkams kaip klasei, kurios sąmoningumas ir buvo demonstruojamas Londone. Būtent Londone yra labai gerai organizuota tiek darbininkų klasė, tiek antirasistiniai judėjimai ir jų reikalavimai yra keliami labai artikuliuotai (skirtingai, nei A. Liugos menininiai išvedžiojimai). Nereikia pamiršti, kad būtent Londone buvo publikuoti pirmieji vergų rašytojai – įtariu, kad didysis rasizmo žinovas A. Liuga nėra skaitęs nė vieno afrikiečio kūrinio. Panašiai yra atsitikę ir su kitais „afrikanizmo“ tyrinėtojais kaip antai Gediminas Degėsys, kuris atvirai deklaruoja, kad „Afrikos kultūrą“ reikia pažinti per prancūzų [kolonialistinę] literatūrą. Atrodo problema yra ta, kad vietoj kalbėjimo apie kapitalo demokratiją, jie vis dar šneka api kažkokį seniai išsisėmusį „globalios demokratijos kapitalą“. Blogiausia visoje šioje istorijoje yra tai, kad bandoma dangstytis menu ir kultūra kaip savaime legitimuojančiomis sferomis.


Iš atsišaukimų prieš Bailey ir Barbicane centrą Londone:

„Tvirtinate, kad jūs ir jūsų dabininkai/vergai atstovaujate juodaodžius, bet mes irgi juodaodžiai, kaip ir dauguma juodaodžių organizacijų, kurios su mumis solidarios. Mes visi esame šito „meno“ dalis.

 

Jeigu jūs norite lįsti į teritoriją, pripildytą kančios, pykčio ir neapykantos ir tokiu būdu šokiruoti žmones realybe, kurią geriausia buvo palikti pūti tamsoje, tai mes savo ruožtu galime jums pasiūlyti kitas realybes, kad iš tiesų pajustumėte skausmą. Tai jums atrodo, kad tamsi vieta yra vieta pūti. Mums – tai vieta žydėti.

 

Atėjo laikas jums patiems žengti į tamsą. Jūs mėgstate eskaluoti, kad „kažkokie žmonės nori uždrausti meną, kadangi nesutinka su jame išsakytomis idėjomis“. Tai gal pasakykite, kokias gi idėjas šita Exhibit B išsako? Nė viename autoriaus ir organizatorių viešai publikuotame tekste jokių idėjų ar požiūrių nepateikiama – teigiama tik, kad ši idėja skirta žmonėms, kad šie galėtų „suvokti rasistines sistemas“. Jums pavyko, bet mes turime jums dar geresnių strategijų.

 

Kur kas efektyvesnis meno kūrinys būtų jus pačius sukaustyti kaip vergus – tiesiog dėl jūsų pačių. Ir laikyti jus reikia taip pat, kaip laikomi pabėgėliai šitoje šalyje (Jungtinėje Karalystėje), kaip vyrai, pagauti Afganistane 2001 m. ir įkalinti be teismo, kaip žmonės, kurie gaudomi visame pasaulyje vien todėl, kad yra juodaodžiai. Ir pakeisti Exhibit B televizijos ekranu, kuriame galima būtų stebėti jūsų kančias iki kas nors pasiūlys didesnę kainą už kūrinį.“

Sugrįžtant prie straipsnio – ten galime rasti ir daugiau kritikuotinų pasisakymų, ginančių buržuazinį individualizmą su visa šiam būdinga specializacija, susvetimėjimu, simboliniais veiksmais ir desperacija. Kelia įtarimą, kad autorius būtent šiais reiškiniais labai žavisi, nors galbūt niekada nepasigilino, kad būtent šie aspektai ir jų sąlygota intelektualų pozicija paskatino fašizmo įsigalėjimą Europoje 4-ame praeito amžiaus dešimtmetyje.

Labai simptomiška - autorius savo straipsnį užbaigia naiviu tikėjimu, kad individo „sąžinės maištas“ išgelbės pasaulį. Būtent tos sąžinės ir nebeliko tuose kapitalizmo sąlygose suformuoto individualizmo pavidaluose. Tai akivaizdu tiek iš straipsnio autoriaus (ne)sugebėjimo suvokti realybės kitaip, nei ideologinės nuostatos, tiek iš tokių parodų kaip Exhibit B ar kitų desperatiškų individualistinių veiksmų viešojoje erdvėje, tiek iš nesugebėjimo pamatyti vis didėjantį fizinį žmonių skurdą, tiek iš (ne)sąmoningo klasinių pozicijų žeminimo ir neigimo, tiek iš niekaip neišgyvendinamo rasizmo. Viską apibendrinant reiktų pabrėžti, kad taip intelektualų vis dar tebegarbinamas buržuazinis individualizmas seniai jau nustojo būti žmogiškąja savybe ir tėra eilinė vartojimo prekė, o „sąžinės maišto“ ekonomiką reikėtų įvardinti kaip psichopatinę (t. y. – neturinčią sąžinės).

Pabaigai turiu žaismingą pasiūlymą: kad betarpiškiau patirti rasizmo, vergijos ir kapitalizmo tarpusavio sąryšingumus, galbūt reikėtų tave, Audroni Liuga, jėga pagrobti ir prirakinti kur nors? Dėl šiaip sau – dėl meno... mes tave susirasime.



[1] Daugiskaita vartojama tose vietose, kur išsakoma bendra solidari klasinė pozicija, kai tuo tarpu vienaskaita tėra tik asmeninė nuomonė.




publikuota: Kultūros barai, Nr. 12, 2014.