ALYTUS PSYCHIC STRIKE BIENNIAL #6
AUGUST 18-23 /// 2015 /// RUGPJŪČIO 18-23

ATTACK WHITE SUPREMACIST CULTURE!
NETWORK GLOBALLY, KNOTWORK LOCALLY!
DEVELOP SOLIDARITY TOWARDS REVOLUTIONARY ANIMISM!
ALL (IN)ORGANIC COMRADES UNITE!


وحدةDAMTP – DATA MINERS & TRAVAILEURS PSYCHIQUE WAHDAT وحدة

Author

Redas Diržys


Blanes muziejus po psichodarbininkų ir čerua genties dvasių dematerializavimo veiksmo


Lietuvoje ir vėl įsiplieskus diskusijai apie postmodernistinę agresiją mene, desperacijos apimtų vyresniosios kartos lietuvių modernistų retorikoje pasitaiko net nacių kultūrinės propagandos citatų, o abiem stovykloms priklausančių dailininkų ir jų aplinkos egocentrizmas neblėsta. Todėl noriu pasiūlyti keletą pamintijimų, kilusių kito pusrutulio šalyje – Urugvajuje. Kiek atitrauktas kontekstas galbūt leis pažvelgti į šią problemą be asmeniškumų, nes nebūtina tapatintis su kuria nors viena iš kariaujančių pusių. Paanalizuosiu iš pažiūros tipinį tarptautinį buržuazinio meno renginį, įvykusį šalyje, kuri dar tik bando priartėti prie europinių meno ritualizacijos tradicijų. Į tai pažvelgsiu iš psichodarbininko* pozicijos, nes noriu atskleisti, kas jau yra mirę, o kas vis dar gyva. Tai ypač gerai matyti, kai pradeda bendradarbiauti kraštutinai individualizuoti asmenys. Mirusius (švelniau tariant, reakcingus ir kontrproduktyvius) elementus įvardysiu kaip Buržuazinės plėtros zoną (BPZ), o gyvybingus (arba gimstančius) priskirsiu Proletarinės plėtros zonai (PPZ).[i]

Dar prieš vykdamas į Urugvajų, pajutau, kad iš tos man nežinomos šalies dvelkia gerai pažįstamos, bet išskirtinai fanatizuotos europocentrinės nuotaikos, todėl pasiryžau imtis būtent šių tendencijų analizės. Kai atsidūriau Urugvajuje, tiesiog pribloškė Europos įtaka šiai palyginti mažai šaliai ir jos žmonių mąstymui – vos ne kiekviename žingsnyje susidurdavau su man gerai pažįstamos kultūros pėdsakais, nukrypimais, išsigimimais, užuominomis, pastišais ir fetišais. Šios studijos tikslas nėra kritikuoti labai šiltai mane priėmusius vietos menininkus, greičiau jau tam tikras globalias tendencijas, kurias plačiu mastu plėtoja pats Hotel De Inmigrantes projektas, beje, šiuolaikinio neoliberalaus kapitalizmo sąlygomis jos atpažįstamos bet kuriame kultūros renginyje. Projektą Hotel De Inmigrantes (HDI) 2011 m. inicijavo Tomaszas Wendlandas, iš Lenkijos kilęs menininkas ir kuratorius, kartu su belgų konceptualistu Koenu Vanmechelenu. Pavadinimą jie pasiskolino iš XX a. pradžioje Buenos Airėse įsisteigusio imigrantų centro ir pritaikė meno projektui, keliančiam „socialines“ problemas. Pagrindinė tema – „migracijos ir globalizacijos procesų pasekmės individų tapatybėms“. Wendlandas apie HDI projektą 2012 m. rašė: „Mes surengsime seriją projektų, padėsiančių individams iš skirtingų vietų susieiti į pačius skirtingiausius vietinius kontekstus. Kiekvienas susibūrimas prasidės visuotiniu menininkų, atvykusių iš pačių skirtingiausių pasaulio kraštų, tarsi ir jie būtų imigrantai, susirinkimu, o baigsis tarptautine paroda. Menininkai kartu gyvens, dalysis erdve, maistu, priemonėmis, stengsis prisitaikyti prie vietos sąlygų, bandys komunikuoti ir privalės rasti galimybę organizuoti savo gyvenimą kurdami meną.

Labai dažnai mane kritikuoja, kad vartoju socialines klases apibūdinančius terminus „buržuazinis“ ir „proletarinis“. „Kur tu matai buržuaziją aplink save? Europa seniai gyvena be klasių, o už Europos jų apskritai niekada nebuvo... Koks tu proletaras?“ – remia prie sienos oponentai. Viena vertus, kaip teigia nenorintis būti įvardytas prancūzų komunizacijos teoretikas, buržuazija šiandien yra tokia stipri, kad išvengia grėsmės būti demaskuota. Antra vertus, identifikacijos procesas yra labai svarbi buržuazinės sąmonės ugdymo priemonė, kurią pagal kilmę galima laikyti ir europocentrizmo šerdimi. Todėl, vengdamas priskirti individus vienai ar kitai socialinei klasei, pabandysiu apibrėžti tam tikrus klasinius visuomenės sąrangos bruožus ir sąlygas, kokiomis šiandien kristalizuojasi tam tikros klasinės pozicijos. Read more KAI URUGVAJUJE PAMATAI SAVE: KRITINĖS PASTABOS APIE KLASINES MENO ŠAKNIS


Komentarą paskatino parašyti Audronio Liugos eurocentristinis ekstremizmas ir rasizmo pateisinimas straipsnyje „Sąžinės maišto laikas“ (Kultūros barai, Nr.11). Straipsnyje autorius aprašo ir išaukština Bretto Bailey‘o projektų ciklą „Exhibit A“ ir „Exhibit B“, kuris buvo boikotuotas Londone, o masinį (daugiausia juodaodžių) pasipriešinimą įvardijo kaip žmonių, nesuvokiančių „istorinės tiesos“ veiksmus. Straipsnio autorius naiviai (o galbūt ir sąmoningai) manosi ginąs „menininko teisę turėti kūrybos ir pasaulėžiūros laisvę“, nors iš esmės demonstruoja eurocentristinį šovinizmą ir struktūrinį rasizmą, kuris jo nuomone yra pateisinamas, jeigu įtrauktas į buržuazinius festivalius pripažintuose europiniuose centruose. Apgailėtina, bet autorius nesugeba pateikti nė vieno argumento iš kitos – protestuotojų – pusės. Jis apgailestauja, kad projektas nebuvo įgyvendintas Londono meno komplekse Barbicane, kai tuo tarpu aš buvau vienas tų, kurie buvo kitoje barikadų pusėje ir čia noriu pateikti kitokius argumentus.

Bailey‘o projektas yra rasistinis iš esmės, nes demonstruoja juodaodžius vyrus ir moteris kaip paprasčiausius objektus. Bet tai mums[1] jau įprasta – dar daugiau – tai Europoje normalu. Tai mūsų nebešokiruoja. Mes tuo netgi nesipiktiname. Bet šis atvejis mums yra galimybė pabrėžti Europos kultūros rasistines šaknis, nes būtent šiame projekte tai daugiau nei akivaizdu. Ir šio reiškinio peticijomis atakuoti nebėra prasmės, nes Europos kultūra turi tam imunitetą. Tai įrodo, kad ir kitas minėtame straipsnyje aprašomas pavyzdys – Castelluci‘o spektaklio boikotas Lietuvoje, kurio dėka vidutiniškas spektaklis įgauna prasmę, privatizuojant sąmoningai išprovokuoto skandalo pasekmes. Taigi, mes nesiekiame reformuoti meno, ar europinės kultūros, ar kažkokio naujo reformuoto rasizmo lygmens. Mums visi šie elementai tėra kapitalizmo kanalizacijos, o kapitalizmas negali būti reformuotas iš esmės. Todėl nėra prasmės boikotuoti nei Barbicane centro, nei bet kurios kitos „viešosios erdvės“ panašiam menui rodyti. Tokios vietos turi ilgainiui atitekti žmonėms, kurie dirba, o ne tiems, kurie darbą ar jo prasmę privatizuoja. Čia norime pabrėžti, kad juodaodis Europoje iš esmės yra politinis darbininkas, už kurio darbą jam nesumokama. Dėl šios priežasties A. Liugos pozicija yra kritikuotina vien dėl nesugebėjimo atskirti minios nuo organizuoto ir klasines pozicijas aiškiai artikuliuojančio pasipriešinimo, kurio, deje, Lietuvoje mes neturime ir reakcionieriai bando jas tapatinti su nacionalinės isterijos pagalba suformuotomis „žmonių masėmis“. Read more PSICHOPATO MAIŠTE SĄŽINĖS NERASI: POLEMINĖS PASTABOS APIE RASIZMO APRAIŠKAS



The origin of Šumava Interpretation idea was shaped from so called tradition of interpretations starting from Niels Bohr’s and Werner Heisenberg‘s Copenhagen Interpretation (1927). It mostly dealt with the notions of complementarity which laid into the basis of ideas of Quantum Mechanics. It holds that the process of measuring the quantum objects produces the results that depend inherently upon the type of a measuring device that is used, and therefore they must necessarily be described in the terms of classical mechanics. To speak more generally – Copenhagen interpretation shaped basic features of experiment as phenomenon and distanced it from classical science which instead establishes authority of the units of measurement.

In 1962 Danish artist and one of the founding members of Situationist International in Silkeborg developed theoretical concerns of what later obtained the name of Silkeborg Interpretation. In fact it was an outcome of a genuine detournement of complementarity and the Copenhagen version of Quantum Mechanics - it appropriates and expands the context of Bohr’s doctrines. Bohr wanted his idea to transcend physics and claimed that complementarity was already affecting other domains of experience, though his arguments for these instances were quite simplistic so Jorn also found triolectics as solution to not to drown into dualisms. Moreover, Jorn claimed that the classical world picture belongs with the classical form of language and will perish with it. When Bohr saw possibly of complementarity in expanding the language of physics, Jorn proposed philosophy or arts to be complementary to science in whole approach. This is evident in his „invention“ of the so called three sided football, which explains all the mechanism of triolectics in a playful way:
Read more ŠUMAVA INTERPRETATION
Šią daugiaplanę, komplikuotą ir prieštaringą temą kartu su Dariumi Pocevičiumi ir Kasparu Pociumi bandėme plėtoti dar 2008 m. kontrkultūrinėse publikacijose savaitraštyje Šiaurės Atėnai, kol nebuvome tuometinės redaktorės iš ten mandagiai „išprašyti“. Iš esmės nuo kapitalistinės Lietuvos at(si)kūrimo laikų nebuvo keliamas viešumon [buržuazinio] meno paskirties visuomenėje klausimas – tiesiog nurašytas kartu su sovietinėmis šmėklomis ir tiek. Reikia pripažinti kad paskutinius kelis metus ši tema [dažniausiai propagandine forma] vis išnyra viešumoje, bet ji dažniausiai keliama pačių kultūrininkų ir demonstratyviai vengiama kvestionuoti meno prigimties „nekaltybę“. Nusprendžiau pamėginti išprovokuoti viešą diskusiją šiuo nelabai patogiu klausimu, juolab, kad tam labai natūraliai paskatino du iš pirmo žvilgsnio tarsi ir visiškai nesusiję straipsniai: Vlado Kančausko „Debesėlis kelnėse“ (Kultūros barai Nr.3, 2015) ir Skaidros Trilupaitytės „Apie vieną Vilniaus piktžaizdę. Viešoji kultūrinė erdvė ir laikinumo dešimtmetis“ (7 Meno dienos, Nr. 12 (1118), 2015-03-27). Jeigu pirmasis tekstas tiesiogiai liečia mano asmenį – jo autorius, pamiršęs dėl ko diskutuojama, ad hominem argumentais bando plautis mundurą, tai antrajame tekste, kuris be abejo yra nepalyginamai nuoseklesnis ir intelektualiai pagrįstas, autorė atskleidžia neseną istoriją, kaip menininkų ir intelektualų inicijuota kova už „viešąjį interesą“ ir pilietines teises „Lietuvos“ kinoteatro privatizavimo istorijoje galų gale sulaukė jos manymu pozityvios atomazgos materializuotis Modernaus meno centru. Atskirai paėmus nė vienas iš šių tekstų gal ir nenusipelno ypatingo dėmesio, bet juose išryškėja bendri simptomai – meno ir „rimtosios“ akademinės kultūros absoliutizavimas; [nuo kapitalo atriboto] viešojo intereso ir simbolinio kapitalo tapatinimas bei šių reiškinių iškreipta pasaulio vizija menininkų ir intelektualų gavose. Abiem atvejais mano minėti autoriai savo apibendrinimais išeina už meno pasaulio burbulo ribų ir jų primetami estetiniai bendrabūvio argumentai yra diskutuotini.

Akivaizdu, kad senesniosios kartos menininkams, subrandinusiems savo prisitaikėlišką „tylųjį“ modernizmą sovietmečio gūdumoje, Clive‘o Bello formalistinė meno teorija yra visiškai pakankama priedanga izoliuotis nuo viso likusio pasaulio savo iliuzijose. Galbūt būtent dėl šios priežasties viename iš minėtų straipsnių būtent šis autorius yra įvardinamas ne tik kaip didelę įtaką padaręs ir tebedarąs rašančiojo pasaulėžiūrai, bet ir kaip imperatyvas. Viskas gal būtų ir gerai, jeigu tie žmonės [modernistai] būtų patys sau laimingi ir tuo užkrėstų aplinkinius, bet deja – iš savo patirties turėčiau pripažinti, kad pastarojo dešimtmečio pikčiausi žmonės Lietuvos viešojoje erdvėje buvo menininkai, intelektualai ir naciai. Ką gi teigia tas Bellas? Jo įvestos niekuo neargumentuotos sąvokos: „reikšminga forma“ (significant form), „meninis jautrumas“ (artistic sensibility), „estetinė emocija“ (aesthetic emotion), „gili estetinė patirtis“(deep aesthetic experience), „subtilus jautrumas“ (delicate sensibility) ar „aiškus mąstymas“ (clear thinking) po visos XX a. patirties tegali būti vertinami tik kaip anachronizmai, nes jų tikslas buvo labai paprastas – įtvirtinti britų modernistinį imperinį-kolonialistinį autoritarizmą, leidžiantį priimti sprendimus be argumentų – t. y. estetinius sprendimus. Kultūros ir meno srityse tai pasireiškė didžiųjų Europos kolonialistinių valstybių sugebėjimu adaptuoti Azijos bei Afrikos šalių bendruomenines praktikas į vartojimo prekes (meną), kuris vėliau (jau postmodernistinėje kolonializmo stadijoje) buvo parduodamas kaip europinis produktas toms pačioms šalims iš kurių buvo aproprijuotas. Bet prieš išmesdami Bellą į istorijos šiukšlyną turėtume įvertinti jo rasistines nuostatas, kurios yra integrali viso modernistinio projekto dalis. Iš kraštutinai eurocentristinių pozicijų jis kritikavo viską, kas buvo sukurta už Europos ribų, o ypatingai afrikietrišką (skulptūrą) ir afrikiečių imigrantų (džiazinę) kultūrą: „...nesu matęs nė vieno nigerio sukurto objekto, kuris nebūtų vulgarus, žinoma, išskyrus tuos, kuriuos jie padarė europiečių prižiūrimi. Jie pasižymi nuostabia technika, bet yra abejotinos vertės. Abejotini, nes nėra sąmoningi: prie jų [objektų] neprisilietė protinga menininko sąmonė, jie atsirado iš instinktyvaus primityvių žmonių skonio... šis meninio sąmoningumo trūkumas atsirado dėl vidinio negrų defekto, kuris daro juos nepilnaverčiais. Laukiniai neturi sąmonės ir kritinio mąstymo, nes jiems trūksta proto ir jie nesuvokia gilesnių koncepcijų. Grožis, skonis, kokybė, gebėjimai – viskas yra, bet vizijos gilumo trūksta. Kadangi jie nesugeba suvokti gilesnių minčių, jie nesukuria ir organiškos visumos. Didžiųjų menininkų savybė yra sukurti visumą, o ne tik sujungti atskiras dalis į vieną gabalą. Laukiniai to nesugeba.“[1]Kur kas daugiau atviro rasizmo sutiktume Bello atsiliepimuose apie džiazą[2], bet dėl laiko stokos jų necituosiu. Read more MENO NUODAI, ESTETINĖS RASIZMO ŠAKNYS



Kūrybinės dirbtuvės „Nuo infografijos prie situgrafijos“ Ukmergės meno mokyklos dailės skyriuje pagal Dailės mokyklų saociacijos projektą „Informacinių technologijų panaudojimas dailės edukacijoje“ įvyko 2015 m. lapkričio 27 ir 28 d. Jose dalyvavo po du mokinius ir vieną mokytoją iš Telšių, Alytaus, Šiaulių ir Kėdainių dailės mokyklų, iš Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos Naujosios Vilnios filialo - 4 mokiniai ir 1 mokytoja, o iš Ukmergės meno mokyklos dailės skyriaus - 4 mokiniai ir 5 mokytojai.

Įvadas į infografiją

Pirmoji kūrybinių dirbtuvių dalis buvo skirta susipažinimui su sąvokomis, kurios bus vartojamos viso renginio metu, bei pradiniam įvadui į infografiją. Infografija – socialinių, technologinių, biologinių ir istorinių sąryšingumų atvaizdavimas. Šis reiškinys užgimė kartu su izotipo (isotype) ir vizualios komunikacijos teorijomis XX a. 3 dešimtmetyje ir tuomet tai buvo itin glaudžiai susiję su Kelno progresyvistų (post)meninėmis idėjomis, smarkiai įtakojusiomis kibernetikos vystymąsi. Tai teksto virsmo vaizdu, o vaizdo virsmo tekstu procesas. Ilgainiui šis reiškinys niveliavosi į infografiką - informacijos, duomenų ir žinių perdavimą vizualiomis grafikos formomis. Kad išvengti vartotojiško ikonografinių vaizdų panaudojimo (atvaizduojamumo, pasakojimo, literatūriškumo ir pan.) buvo pasiūlytas (ne)unikalumo ((ne)autentiškumo) sampratos modelis: išvengti tradicinių tiek dailės edukacijoje, tiek europietiškos tradicijos mąstymą kanonizuotų simbolizmo bei abstrakcijos elementų. Kiekvienas dalyvis privalėjo atsivežti po 10 vienodų „įdomios konfigūracijos objektų, kurių ilgiausias matmuo būtų ne mažesnis nei 3 cm, o ilgiausias neviršytų 10 cm. Kombinuojant objektus ir linijinę išraišką kolektyvinėmis kūrybinėmis pastangomis – dalyvavo ir mokiniai ir mokytojai lygiomis teisėmis – buvo laipsniškai atsisakoma bazinių semiotinių vaizdo konstravimo klišių: simbolizmo (ryšys tarp ženklo ir objekto) bei ikonografijos (išorinio panašumo vaizdavimas). Dirbtuvių dalyviai labai natūraliai perėmė indeksinio vaizdavimo principus – pradėjo naudoti tiek pačius objektus, tiek pačius save kaip vaizdavimo subjektą ir objektą vienu metu. Galutinai infografijos eksperimentiniai ieškojimai buvo užtvirtinti jau išėjus iš edukacinės erdvės pietų pertraukai, kuomet ant pietų stalo pasitiesus popieriaus lakštus buvo pratęsiami realybės transformacijos į grafines formas paieškas. Nei mokiniai nei mokytojai nesitikėjo, kad edukacinis procesas išeis iš už tradicinės edukacinės erdvės, bet noriai priėmė žaidimo taisykles: ieškoti sąryšingumų tarp kasdienybės ir vizijų, tarp kiekvieno savęs ir aplinkos, tarp normų ir improvizacijos. Bematant ryšys užsimezgė ir su restorano padavėjais, kurie įtariai žvelgė į nekasdienes praktikas, juolab, kad įsijautę dirbtuvių dalyviai kiek apipiešė ir atlasines staltieses, lėkštes bei taures, pavcersdami kiekvieną objektą unikaliu. Būtent tai ir buvo principinė šių dirbtuvių nuostata – skatinti situloginį mąstymą, kuris remiasi unikolamumo morfologija jai nuolat transformuojantis. Kitais žodžiais tariant – unikalu yra tai, kas nuolat įgauna vis kitus pavidalus.
Read more NUO INFOGRAFIKOS PRIE SITUGRAFIJOS