ALYTUS PSYCHIC STRIKE BIENNIAL #8: SA(N)CABA (SITUGEOGRAPHIC QUANTUMPILGRIMAGE FROM BOTOSANI TO ALINJA) AUGUST 10-31, 2019

ATTACK WHITE SUPREMACIST CULTURE!                                                    FIND AND AMPLIFY THE VOICES OF
REPRODUCTIVE, PRODUCTIVE AND DESTRUCTIVE WORKERS WHO ARE NOT IN UNIONS OR COUNCILS!           

ALL (IN)ORGANIC COMRADES UNITE!                                                                                            GAME THE SYSTEM!

ABRACADABRA-C  (Alytus Biennial Reversion into Abolition of Culture And Distribution of its Aberrant Bacillus Right Abroad – Committee)

ÐعM提п (former DAMTP - the DaðA Miners and Travailleuse Psychique) - workers union to disrupt the creation of cultural capital through regional and a national language


Notice: Trying to get property of non-object in /home/alytusbi/public_html/components/com_authorlist/views/author/view.html.php on line 153

Notice: Trying to get property of non-object in /home/alytusbi/public_html/components/com_authorlist/views/author/view.html.php on line 154

Notice: Trying to get property of non-object in /home/alytusbi/public_html/components/com_authorlist/views/author/view.html.php on line 169

Notice: Trying to get property of non-object in /home/alytusbi/public_html/components/com_authorlist/views/author/view.html.php on line 178

Notice: Trying to get property of non-object in /home/alytusbi/public_html/components/com_authorlist/views/author/view.html.php on line 192

Notice: Trying to get property of non-object in /home/alytusbi/public_html/components/com_authorlist/views/author/view.html.php on line 198
[The following letter from my old-time-friend Howard was sent some years ago, this initiative does not met support from colleagues, but I found it important to share the deep psychic activity of the whole intention even there were used retrograde terms from the Age of Divinity. - Redas Diržys, ABRACADABRA-C]



Dear Friends and Colleagues,

It is with great enthusiasm that I write to you, to share with you a small window of opportunity that is currently open to us.

As we all know, The Western art world has undergone tremendous changes over the past 50-years – caused mostly by gentrification. Artist established neighborhoods in New York like SoHo and Tribeca, and around the Western world are now ultra expensive – and the current reincarnation of Berlin is gentrifying at a rapid pace. The artists, ever creative in these endeavors, will no doubt find new places to migrate.

A friend of mine in Berlin whose family owns the 19-room Villa, on the Black Sea in Venus, Romania, has just informed me that just 50-meters from their property is an abandoned convention center that was built by the former Romanian dictator Nicolae Ceausescu, in the 1950s.

Since Ceausescu was deposed 1989, this property has been fenced off and has remained unused. The property has been protected and is in good condition. There has been no interior vandalism - and on the exterior a few outdoor lighting globes have been stolen, which can be easily replaced with inexpensive facsimiles.

I am told that this property van be purchased for between €300,000.00 and €400,000.00 Euros.

I am proposing that a group of us art people form an association, to purchase this complex, and convert it into an international art center. The Razelm Contemporary Art Cente Association would be an appropriate name for the group.

Romania joined the European Union (EU) on January 1st 2007.

 

Read more Ceaușescu Convention Center - LETTER to Friends

Šiandieninė Lietuvos meno pasaulio situacija net ir jo paties oficialių atstovų akimis ir žodžiais tapo nuobodi ir beformė: viskas pasiekta (įstota į NATO, AICA ir ES, laimėtas karas prieš bet kokią iš vidaus kylančią kritiką). Pagrįstai kyla klausimas, kokią gi funkciją šiandieninėje kapitalo prisigėrusioje visuomenėje atlieka meno institucijos? Kodėl naujai įsteigtas MO centras toks įkyriai, netgi isteriškai, agresyvus? Kodėl NDG (ir tas pats MO) pradėjo praeitį projektuoti į ateitį ir žada amžinąjį gyvenimą mirusiesiems, giminėms bei sau patiems? Kodėl nususo ŠMC? Ar tikrai reiktų džiaugtis Lietuvos paviljono „pasiekimais“ Venecijos bienalėje? Galbūt į šiuos klausimus padės atsakyti žinios iš Londono, į kurį pagal galimybes (ne)tiesiogiai orientavosi ir tebesiorientuoja visos minėtos institucijos. Prieš gerą dešimtmetį Vilniuje apsilankęs britų rašytojas Stewartas Home‘as atvirai pripažino, kad Vilniaus šiuolaikinis kultūrinis gyvenimas – tai pigi Londono imitacija. Netgi regionų gyventojai paskutinius kelis dešimtmečius Vilnių žymiai sėkmingiau susiranda Londone, nei pačiame Vilniuje.

Vis dėlto, dar reikėtų trumpo situacijos paaiškinimo. 2016 metais, grupė psichodarbininkų surengė nesankcionuotas trišalio futbolo rungtynes Tate Modern galerijoje, taip pat kitose Londono viešosiose (?) erdvėse. Tate Modern sureagavo iškviesdama apsaugą, ir, štai po trijų metų, organizuoja jau sankcionuotą, saugų projektą, skirtą „meno ir futbolo sąryšiui“, šiame projekte pakvietusi dalyvauti (kaip pasirodė) karjeros menininkus. Piniginė pakiša ir/arba karjeros galimybės ‒ viena efektyviausių priemonių.

Dėl laiko stygiaus nebūtina pasakoti gausybės niuansų (galbūt kada nors atsiras galimybė apie tai pakalbėti plačiau), užtenka paminėti, jog psichodarbininkai ir jų sąjūdis nenori būti siejami su oficialia kapitalistine meno institucijų (šiuolaikinio meno centrų, muziejų) ir megainstitucijų (bienalių) sistema. Maža to, savo veikla bando tą cinišką sistemą demaskuoti, o susiklosčius palankioms aplinkybėms, galbūt netgi sunaikinti. Žinoma, tai daroma ne grynai politinio aktyvizmo ar atviros destrukcijos formomis, tačiau kolektyvinės saviorganizacijos ir laisvos kūrybinės saviraiškos (nepainioti su sistemos peršama „meno“ sąvoka) pagrindu.

Joje nesivadovaujama oficialios meno sistemos biurokratine ir/ar komercine, t. y. normatyvine logika, nesilaikoma sistemos nustatytų karjerizmo ir subordinacijos taisyklių. Nors oficialioje sistemoje „menas“ juk visada nežinia kodėl susiejamas su „laisve“. Todėl ši veikla išryškina po „menu“ slypintį sistemos autoritariškumą ir manipuliacijas, taigi melą ir propagandą. O po ja slepiasi buržuazinė vartojimo ir socialinės stratifikacijos ‒ žemesniųjų socialinių klasių, kitų rasių engimo ir pan. ‒ ideologija.

Taigi, šios saviraiškos formos korumpuotai kolonialistinei sistemai tampa neparankios. Tiesa, meno sistema negali ar nenori atvirai demonstruoti arogancijos ir jėgos, nes ji remiasi demokratijos ir kūrybiškumo (creativity) mitologija. Žinoma, Lietuvoje, kaip ir daugelyje buvusių imperijų kolonijų, meno sistema gali kone atvirai demonstruoti galią ir būti arogantiška, kaip kad vienoje Coca Colos reklamų buvo skelbiama „because I can“ (nes aš galiu). Todėl išrandami nepatogių kontrkultūrinių sąjūdžių neutralizavimo būdai. Vienas efektyviausių ‒ simuliacijos arba sukeitimo principas. Pasisavinamos ir imituojamos kontrkultūrinių sąjūdžių idėjos, tačiau jau išvalytais nuo aktualaus turinio ir kritinių ketinimų, sistemai pelną kraunančiais, „kūrybiškumo“ ar „meninio avangardo“ pavidalais. Šis Tate Modern projektas ‒ tipiškas pavyzdys.

Tokiu būdu kritinis potencialas panaikinamas, nes jis įkurdinamas „baltajame kube“ ir pakeičiamas karjeros kuratoriais ir menininkais, trykštančiais pseudoidėjomis. Tokiu atveju konktrkultūrinių sąjūdžių atstovai sąmoningai klaidingai pateikiami tiesiog kaip irgi karjeros menininkai, tik „mažiau sėkmingi“, nei tie ‒ pakliuvę į prestižinį projektą... Taigi, tiesiog nepakankamai kūrybiški, o dažnai netgi nekultūringi, negatyvūs individai.

Šį principą galėtų iliustruoti kad ir tokia vietinės provincialios meno sistemos smulkmena. 2010 m. Vilniaus ŠMC rengto propagandinio oficiozinio projekto „Lietuvos dailė 2000‒2010 m.“ atidarymo spaudos konferencijoje kažkuri žurnalistė paklausė ŠMC direktoriaus ar buvo projekte atsisakiusiųjų dalyvauti menininkų? Netikėto klausimo išmuštas iš vėžių, direktorius nerišliai burbtelėjo, kad buvo du menininkai, žinoma, nenurodydamas jų pavardžių. O tada paskubomis pridūrė, kad „jie pateikė patenkinamas atsisakymo priežastis“ (mirk iš juoko!) O viena gretimai sėdėjusi garsi dailėtyrininkė, palaikydama direktorių, arogantiškai pro sukąstus dantis iškošė ‒ „tas atsisakymas dalyvauti, yra tik būdas dar labiau pasireklamuoti...“

Taigi, sistema naudoja veidrodžio principą. Jeigu kritiškai nusiteikusiųjų neišeina papirkti, tada bet kokį kritinį veiksmą savo atžvilgiu sistema pateikia kaip tą veiksmą atlikusiųjų oportunizmą ir savireklamą. Taigi, savo cinizmą perkelia į kritikuojančius. Kaip jau minėjome, imitaciniuose projektuose akcentuojamas „pozityvus kūrybiškumas“, būtinai šmėžuoja „kontekstas“ (kuris reiškia psichopatinius tarpusavio santykius), taip pat sistemos kalboje labai dažnos yra „tapatumo“ ir „tyrimo“ savitikslės sąvokos. Tada ši tautologija dar papildoma , „išskleidžiama“, įforminama tariamais „debatais“, „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ ir „peržiūromis“.

Į šią prasmės simuliavimo mechaniką, taip pat ir Lietuvos šiuolaikinio meno sistemoje, labai dažnai įtraukiamas dar ir akademinis pasaulis. Įtraukiami vadinamieji teoretikai ‒ ne tik su sistema tiesiogiai susiję (karjeros) kuratoriai ir dailėtyros atstovai, tačiau ypatingai vertinami madingi (karjeros) filosofai, paprastai tariant ‒ šiuolaikiniai sofistai. Karjeros filosofai sisteminę propagandą kilsteli į aukštesnį lygmenį ‒ įpakuoja ją į solidų, rimtą (para)akademinį apvalkalą.

(Kolektyvinio) kūrybiškumo (creativity) biurokratinės simuliacijos, persimetę iš bienalizuotos sistemos, iškerojo taip pat ir meno edukacinėje sistemoje (pavyzdžiui, VDA meno doktorantų programose, Nidos meno kolonijos „kūrybinių dirbtuvių“, „debatų“ nesibaigiančiose simuliacijose, vainikuojamose kolektyvinio sriubos virimo ir valgymo apeigomis ir t. t.).

Pavyzdžių nors samčiu semk... Pavyzdžiui, VDA meno doktorantūros rėmuose organizuojama diskusija apie „pasipriešinimą galiai (sic!) ir meninį aktyvizmą“. Diskusiją moderuoja karjeros kuratorė ir dailės kritikė, kuri, kiek juokaujant, galima sakyti ‒ yra privatizavusi protesto kultūros temą. Solidumo įspūdžiui sustiprinti pasikviečiamas dar ir karjeros filosofas su, liaudiškai tariant, „gerai pakabintu liežuviu“. Šis filosofas, savo ruožtu, irgi yra privatizavęs tą pačią temą, tik kitoje ‒ filosofijos ‒ profesinėje sferoje.

Tada iš preliminaraus diskusijos dalyvių sąrašo (šventos ramybės dėlei) pašalinami tie, kurie gali diskusiją pakreipti saugaus formato scenarijuje nenumatyta linkme, taigi, gali iš tiesų ką nors pradėti kritikuoti (keista, kad apie juos iš viso buvo pagalvota). Ir pakeičiami tiesiog lojaliais sistemai, t. y., galiai, saugiais beveidžiais (karjeros) statistais. Taigi, galios institucijoje susimuliuojama diskusija apie „pasipriešinimą galiai“. Projektas užskaitomas kaip puikiai pavykęs, nes jam reikia ne tikros diskusijos, o tinkamai parinktos aktorių grupės, kalbančios abstrakcijomis, ir tiksliai atliekančios išmoktus vaidmenis. Užburtas ratas. Ir tai ne koks nepaprastas įvykis, o kasdienybė ‒ meno (ir edukacinės) sistemos veikimo standartas, klišė. O šio sisteminės simuliacijos formato esmė ‒ tiesiog ritualinė.

Taigi, sistemos simuliacijų tikrasis tikslas ‒ ne ieškoti prasmės, o ją paslėpti ir pakeisti tuščiaviduriais dublikatais. Prieš šią galingą propagandinę industriją itin sunku adekvačiai kovoti kritiniams sąjūdžiams ir idėjoms, sveikam protui apskritai. Oficiozinę meno sistemą visada gina arši subinlaižių karjeristų armija, sistema visada turi didesnius finansinius išteklius, žinoma, ir legitimacinę galią. Aišku, silpnoji kontrkultūrinių judėjimų pusė ta, kad dalis judėjimo dalyvių sąmoningai ar nesąmoningai yra užkrėsti sisteminio karjerizmo bacilos, paveikti menininko mentaliteto, todėl užkimba ant sistemos pakišų, kaip ir šiuo Tate Modern projekto atveju. Tada sistemai lengviau kontrkultūrinius sąjūdžius pateikti kaip „meninio avangardo“ sąjūdžius, kurie tenori išsikovoti sau šiltesnę vietelę meno sistemoje ir dailės istorijoje. Kas yra visiška netiesa, nes tikslas ‒ ne į jas patekti, o jas demaskuoti ir sunaikinti.

Taigi, Tate Modern kaip tik ir yra vienas simuliacijos gigantų ir monstrų. Institucijos tinklalapyje skelbiama, kad „futbolo“ projekte bus „tyrinėjami santykiai tarp futbolo, meno ir tapatumo“.[1] Žinoma, visos trys ‒ meno, futbolo ir tapatumo ‒ sąvokos suvokiamos išimtinai sistemos sankcionuotuose biurokratiniuose-komerciniuose rėmuose.

Sekantis žingsnis ‒ ši „tapatumo tyrinėjimų“ imitacija tuojau pat susiejama su prekiniais ženklais pagal visus rinkodaros ir pri(ch)vatizacijos dėsnius. Susaistoma su garsiais brandais ‒ figūruoja prestižinių komercinių-propagandinių renginių, kompanijų, futbolo klubų pavadinimai, futbolo ir kitų sričių žvaigždžių pavardės ir t. t. O visa ši propagandinė mišrainė pabaigai dar susiejama su konkrečiomis karjeros kuratorių ir menininkų pavardėmis. Taip propagandinis ideologinis-komercinis vartojimo ratas užsidaro. Maža to, atvirai iš kontrkultūrininkų pavogtos ir konjunktūrininkų perdirbtos idėjos tuojau pat tampa tų konjunktūrininkų nuosavybe ‒ tą pačią akimirką įsigalioja korporacijoms naudingos autorinės teisės, kurias „gina įstatymas“. Taip veikia bet kuri oficiali (meno) sistema, tame tarpe ir mūsų.

Taigi, reaguodami į Tate Modern ciniškas manipuliacijas, Londono psichodarbininkai paskelbė atsakymą, kurį čia ir pateikiame.

[(galbūt) Redas Diržys ir (galbūt) Kęstutis Šapoka]

 

[1] „Grab your boots and kit as Tate Exchange explores the relationship between art, football and identity“ https://www.tate.org.uk/whats-on/tate-modern/tate-exchange/workshop/who-are-ya

Read more kas privatizuoja mūsų pasipriešinimą?



The first event of Alytus psychic strike biennial (peregrination issue) was appointed to happen in Săpoca as Psychic Workers‘ 3SF World Cup on August 10th, 12PC (vulg. 2019). But incidentally it got extended up to August 18th.

Psychiatric Hospital and Safety Measures Săpoca is a hospital in Buzău County. It was founded in 1960 on the site of a school of crafts. Spitalul Săpoca is the largest of its kind in the country. The area around Săpoca was and still is inhabited by working class people – miners among them. It’s worth to keep in mind that the location is not far away from famous Transylvanian area famous of proletarian self-organization. There were the miners of Jiu Valley and workers of Brasov who did the largest strikes since 70-ies. Also the most of criminals during the communist regime in Romania were the workers from the region. Seems that there was not enough to have crafts school as a tool for suppression of working class youth. Instead the psychiatric hospital was designed to host working class people – the fact breaks the famous Eastern European stereotype of intellectuals being held in psychiatric hospitals to break the resistance. In reality psychiatric hospital was a tool for communist regimes to break worker’s movements while internationally were escalated just single cases of intelligentsia.

Read more SĂPOCA: AUGUST 10-18, 12PC
Bilan:
Six years ago, in sixth year of the Proletarian Calendar [2013 Vulg.], Strategic Optimism Football club was formed in London. It was created by former members of the nomadic invisible college, the University for Strategic Optimism as a vehicle for its own self-abolition. The UfSO had been a revolutionary tendency within the UK student movement, instrumental in various conflicts with the State and Capital around 3-6PC [2010-13 vulg.]. It is remembered for its part in the storming of the Tory party HQ, of Lewisham Town Hall, the Battle of Parliament Square, etc, as well as triggering a series of viral bank occupations that in turn lit the touch paper for the Indignados and Occupy Movements. However, as a result of this fame, UfSO grew tired of fending of speaking invitations from ‘radical’ art and political organisations, increasingly finding itself recuperated by cultural institutions, from the Museum of London to the fashion supplement of the NY Times – basically anywhere ‘radical chic’ could bump up the sales figures.

The UfSO had only its time. By 6PC [2013 vulg.] the movement of which it was one of the more advanced practical-theoretical elements had dissipated and disintegrated. Even just one year after its founding, the major part of the UfSO’s energy and resources had been diverted into the Occupy movement and the UK and global struggles of 3-4PC [2011 vulg.] more broadly. One can see that in hindsight, this loss of practical coherence manifested in the UfSO’s descent into abstract theorising, resulting in internal wrangling and splits within the group. Internal sexual tumult, along with drug and alcohol addictions played their part, like they do in all good stories, but it was ultimately a political decomposition that brought about an end to the UfSO’s more radical phase of operations. From 6PC [2012 vulg.] on, its direct actions more or less ceased, it became solely an abstract venue for thinking and writing – in short it became another off-shoot of academia. The UfSO’s radicality had always inhered in its praxis, in its practical critique of the university as an institution and the class relations that produce it. Without this praxis it was nothing. After a year or so of attempting to regroup, and thinking through the slow disintegration of the ‘2011 moment’, the remaining faculty of the UfSO decided that a continuing programme of practical critique had become impossible – it had never wished to become an avant-garde without a movement. For a short while the UfSO then turned to thinking through and attempting to put across the insights that it had gained into the nature of radical pedagogy. When it became clear it had said all it had to say on the matter, and that such a project could more effectively be pursued through other groups, the last remaining participants took the decision to dissolve the UfSO as an active
organisation.

In order to do so, it was necessary to put the ‘legacy’ of the UfSO beyond reach of the would-be cultural assassins and profiteers of the worlds of art and politics. For that, what was needed was their practical supersession, something that was to be found in the collective game of three-sided football. Three-sided football was chosen because, truly, it has no author, it is and always was collectively elaborated. It was chosen because it has always remained continually in a state of triolectical incoherence and experiment – as a really existing movement. Most importantly, it was chosen as it extended the practical critique of capitalist social relations that the UfSO had, at its peak, embodied

So it was that in 6PC [2013 vulg.], the UfSO announced its auto-dissolution, but simultaneously the formation of a new triolectical football team; Strategic Optimism Football (SOF) was born. Declaring that it was triolectically inverting Marcel Duchamp’s well-known gesture of “definitively abandoning” art in favour of chess. In their case, the UfSO gave up art and politics, in order to play 3SF: the realisation and suppression of football. However, SOF’s first game was played under the banner of an international day of action against a neo-imperialist corporate land grab in the Roșia Montană region of Transylvania, rather casting doubt on this possibility from day one. Incidentally, it is a little-known fact that it was from this very game that one of three-sided football’s infamous tactical dissimulations, the so-called “Rosia’s (Triple) Cross”, obtained its name. Read more They Think it’s All Over... It is Then!



Terrestrial mud volcanoes occur where high fluid pressure in the deep subsurface results in the triolectic interaction of mud, water and gas on the way to the surface. This process creates transformative morphology of the unique rich in methane and other hydrocarbons, and hosting a suite of electron acceptors including oxygen, nitrate, iron, manganese and sulfate. And all those are mostly the letters delivered by dead workers. And that was a different case from what was expected at least by ABRACADABRA-C to continue the clay therapy applications started in Alytus Psychic Strike Biennial in 8PC (vulg. 2015).

First of all, thousands of mud volcanoes exist worldwide, defining and affecting the habitat and the daily lives of the millions of people living amongst them. One can follow the rules’ set up letting to conceive one more accumulation of capital in a form of spectacle; or to break the rules and step into the mud so destroying the spectacle, or to invent new rules of the game right on the spot. Peregrines chose the pitch for 3SF quite far away from tourists’ path in a deep tripartite ditch, formed by hardened mud flows and scrubbed by water. Amorphous surface and irregularity of the shapes of the ditches made ball to jump in an unpredictable trajectory.

Secondly, mud volcanism and mud volcano distribution is intimately related to the formation and the distribution of the world’s petroleum assets, thus serving as an indicator for valuable natural resources, destruction of which creates industrial (or capitalist) forms of meaning so specific to the Age of Divinity: world trade routes, trade markets and sources of raw materials, as well as military-strategic points, with few exceptions, were in the hands of the peoples of the West.

Thirdly, mud volcanoes offer an insight into otherwise hidden deep structural and diagenetic processes such as the formation of gas hydrates, mineral dissolution and transformation, degradation of organic material, high pressure/temperature-reactions, and dead workers advises. That is a model of what Mirsaid Sultan-Galiev called energetic materialism as differed from Eurocentric forms of historical and dialectical materialisms.

Lastly, mud volcanism generally involves voluminous generation and emission of both methane and carbon dioxide whereby most mud volcanoes serve as an efficient, natural source of greenhouse-gases and consequently play an important role in global climate dynamics.