Esa­me su­ne­ri­mę dėl itin ne­at­sa­kin­go Jū­sų mies­to Me­ro po­žiū­rio į psi­cho­ko­mu­ni­ka­ci­nę erd­vę, pa­ra­le­li­nius pa­sau­lius, sie­los ne­mir­tin­gu­mą ir si­tu­lo­gi­nę per­spek­ty­vą. Aly­taus dai­lės mo­kyk­la yra ta vie­ta, kur vi­si šie ra­dia­ci­niai ele­men­tai gy­ve­na der­mė­je ir su­si­klau­sy­me. Tai kvan­ti­nė bom­ba, ant ku­rios šian­dien už­sė­dęs mies­to me­ras Jur­gis Kras­nic­kas ne­at­sar­giai žai­džia su deg­tu­kais. Gra­sin­ti iš­kraus­ty­ti Aly­taus dai­lės mo­kyk­lą iš jos pa­sta­to (čia gal­būt pa­dė­tų me­di­kų ar­gu­men­tai, nes ki­taip vie­nas jų at­sto­vas ne­la­bai su­pras) – tas pat, kaip iš­kraus­ty­ti žmo­gaus sie­lą (gr. psy­che) iš jos kū­no re­mian­tis lo­gi­ka, kad taip jau bu­vo pa­da­ry­ta su inks­tais, šir­di­mi, sme­ge­ni­mis ir ki­tais mė­sos ga­ba­lais... ir nie­ko... apa­ra­tas, va­di­na­mas žmo­gu­mi, ir to­liau vei­kia. Bet ar tai vis dar žmo­gus?

Aly­taus mies­to me­ras di­džiuo­ja­si ra­cio­na­lu­mu ir sa­vo „ar­gu­men­tus“ jais grin­džia. Tik ar tik­rai čia yra kuo di­džiuo­tis? Ra­cio­na­lu­mas (ar­ba lo­gi­ka) tė­ra la­bai ma­žy­tė ir itin ne­reikš­min­ga žmo­gaus są­mo­nės da­lis, pa­rem­ta iliu­zi­ja, kad sis­te­ma ga­li pa­tei­sin­ti pa­ti sa­ve. Me­ras pa­mirš­ta (o gal ir vi­siš­kai ne­ži­no) Kur­to Göde­lio pir­mo­sios ir ant­ro­sios ne­pil­nu­mo te­ore­mų, ku­rios tei­gia lo­gi­nių sam­pro­ta­vi­mų ri­bo­tu­mą. Aly­taus mies­to Me­ras ne­įver­ti­na sprogs­ta­mo­sios ira­cio­na­lu­mo ga­lios, ku­ri bū­tų pa­vo­jin­gai iš­lais­vin­ta nu­trau­kus te­le­pa­ti­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos ka­na­lus, esan­čius Aly­taus dai­lės mo­kyk­lo­je ir sie­jan­čius gy­vų­jų ir mi­ru­sių­jų pa­sau­lius. Trum­pai ta­riant, kur, po­ne Me­re, dė­si­te gar­siuo­sius Dai­lės mo­kyk­los kau­ku­čius? Iš­grū­si­te kar­tu su mo­kyk­los mo­ki­niais ir mo­ky­to­jais į ku­rį nors ne­re­no­vuo­tą bu­vu­sį vai­kų dar­že­lį? O gal pri­va­ti­zuo­si­te? O gal tie­siog įsi­dė­si­te į ki­še­nę?

Pa­na­šiai ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie mi­nė­to Me­ro po­mė­gį skai­čiu­kams. Mes ir­gi mėgs­ta­me skai­čiu­kus, bet arit­me­ti­ka tė­ra skai­čių ka­ri­ka­tū­ra, tu­rin­ti pras­mę dėl ga­ly­bės ak­sio­mų. To­kio­je sis­te­mo­je skai­čiu­kai reiš­kia ne dau­giau nei tas, ku­ris juos val­do lai­ky­da­mas sa­vo kumš­ty­je. Tai­gi eko­no­mi­nė lo­gi­ka pa­rem­ta ga­lios sver­tais, o ne ban­do­mu įteig­ti uni­ver­sa­lu­mu ir yra prie­spau­dos prie­mo­nė val­dan­čių­jų ran­ko­se. Ar gir­dė­jo­te, po­ne Me­re, apie ira­cio­na­lius skai­čius? Aly­taus dai­lės mo­kyk­la yra ira­cio­na­lių skai­čių kom­bi­na­ci­ja – jie ne­si­skai­čiuo­ja, o juos pa­ju­di­nęs ga­li­te jau nie­ka­da ne­be­ras­ti vie­tos jiems pa­dė­ti. Pa­na­šiai prieš de­šimt­me­tį at­si­ti­ko ir ki­tam Aly­taus me­rui, pa­no­rė­ju­siam su­val­dy­ti gra­fi­ti­nin­kus, ku­rie ba­za­vo­si kaip ben­druo­me­nė prie Dai­lės mo­kyk­los. Pu­siau­svy­ra yra pu­siau­svy­ra, o pa­leis­to dži­no at­gal ne­be­pa­vyks­ta su­kiš­ti... nei re­mian­tis lo­gi­ka, nei su po­li­ci­jos pa­gal­ba.

Dar vie­nas po­no Me­ro ar­gu­men­tas su­si­jęs su švie­sos sam­pra­ta – jis vie­šai pa­reiš­kė, kad Dai­lės mo­kyk­lai rei­kia dau­giau švie­sos, o da­bar­ti­nia­me pa­sta­te, ku­ris yra pu­šy­ne, tos švie­sos ne­pa­kan­ka. Aki­vaiz­du, kad po­nas Me­ras lai­ko­si po­zi­ci­jos, bū­din­gos vi­sų lai­kų ma­so­nams, įskai­tant ir bol­še­vi­kus („Il­ji­čiaus lem­pu­tė“ plius ta­ry­bų val­džia). Mes įspė­ja­me – val­džios struk­tū­rų ta­pa­ti­ni­ma­sis su švie­sa tė­ra ide­o­lo­gi­nis triu­kas, opiu­mas žmo­nėms mul­kin­ti. Bu­dis­tai ir dai­li­nin­kai čia kiek są­ži­nin­ges­ni, nes vie­ni pa­ta­ria už­si­ge­sin­ti švie­są, kad ryš­kiau ma­ty­tu­me, o ki­ti siū­lo pri­si­merk­ti, kad to­nai iš­ryš­kė­tų. Mes siū­lo­me vi­siems už­si­merk­ti tiek, kad tik­rą švie­są pa­ma­ty­tu­mė­te, o at­si­mer­kus ir liu­me­nai ne­be­apa­kin­tų. Ka­dan­gi po­no Me­ro pa­ta­rė­jas me­no ir švie­sos klau­si­mais yra par­ti­nė­je mo­kyk­lo­je iš­mo­kęs ta­py­ti dai­li­nin­kas, spren­džia­me, kad po­nas Me­ras ne­at­si­tik­ti­nai kiek pai­nio­ja­si sam­pra­to­se: pa­brė­žia­me – Dai­lės mo­kyk­la nė­ra ka­lė­ji­mas ir pa­nop­ti­ku­mo sam­pra­ta jai at­mes­ti­na iš es­mės.

Pa­bai­go­je no­ri­me kreip­tis tie­sio­giai į Me­rą: po­ne Me­re, jei­gu ke­ti­na­te vis­gi sprog­din­ti tą po už­pa­ka­liu pa­si­kiš­tą ar, kaip sa­ko­te, pa­vel­dė­tą bom­bą su sa­vo mies­to žmo­nė­mis, ar pa­gal­vo­ja­te, ką pas­kui val­dy­si­te? Me­men­to Mo­ri, Me­re...

Iki pa­si­ma­ty­mo!

Tik­ro­je švie­so­je!

Mi­ru­sių­jų dar­bi­nin­kų są­jun­ga prie Pa­sau­lio psi­cho­dar­bi­nin­kų ir duo­men­ka­sių prof­są­jun­gos

(DE­WOU-DAMTP)

An­ju­man Ma­tan Kah­ne­ek Aur Ama­li Kar­kan (AM­KA­AK) 

Švie­sos mu­zie­jaus Aly­taus sky­rius