dOCUMENTA “be sienų”

 

Pasak dOCUMENTos (13) kuratorės Carolyn Christov-Bakargiev, po skurdžių pristatymų ankstesnėse parodose 2012-aisiais italai sugrįžta į didžiausią Vokietijos šiuolaikinio meno festivalį. Regis, jie sugrįžta “originaliuoju” 1930-ųjų stiliumi! Gaila, tačiau tiek paskutinė Berlyno Bienalė, tiek naujausia dOCUMENTA, struktūriškai ir ideologiškai remiasi nacionalistiniu ir etniniu tapatybės supratimu. Tuo pat metu jau minėtas Italų “dalyvavimas” dOCUMENToje (13) yra būtent tas elementas, leidžiantis šiam “anti-konceptualiam” konceptui dar kartą užkariauti Afganistaną (2012 m. dOCUMENTA vyksta Kaselyje (Vokietija), Kaire (Egiptas), Banfe (Kanada) ir Kabule (Afganistanas)). Carolyn Christov-Bakargiev yra italų-amerikiečių kilmės rašytoja, meno istorikė ir kuratorė, kuriai būdingas tapatinimasis su Vokietijos valdančiojo elito sprendžiama vietinės ir tarptautinės kultūros politika. Remiantis artnet.com autore Emily Nathan:

 

Gana keista, kodėl dOCUMENTos (13); Kaselis, Vokietija, 2012m. birželio 9 – rugsėjo 16 d.) kuratorė Carolyn Christov-Bakargiev pasirinko surengti du metus trukusį meno paskaitų ir dirbtuvių ciklą karo nuniokotame Afganistane. Afganų Seminarai – taip pavadinti rengėjų – vyko nuo 2010 ir 2012 metų, organizatoriams bendradarbiaujant su Gėtės Instituto (vok. Goethe Institut) Afganistano padaliniu, Kabulo Universiteto Afganistano Centru ir kitomis kultūrinėmis institucijomis. Tačiau, turint omenyje šiuometines Afganistano socialines ir politines sąlygas, toks sprendimas gali atrodyti naivus, jei ne pavojingas..[1]

 

Ironiška, tačiau asmenybė, kuria buvo pasinaudota siekiant išplėsti dOCUMENTą toliau Vokietijos Respublikos sienų buvo bene žinomiausias pasaulyje iš Afrikos kilęs meno kuratorius. Nigerijoje gimęs Okwui Enwezoras 2002-aisiais buvo dOCUMENTos (11) žvaigždė. Enwezor yra verslininko sūnus, o tai – galima priežastis jo socialinės klasės principu pagrįstam pokolonialistiniam tarptautiniui supratimui, nutiesusiam kelią tolimesniam “neoksidentalių” kultūrų įvyniojimui į patį dOCUMENTos koncepcijos centrą.[2] Nors šis procesas galėtų atrodyti kažkuo pozityvus, Enwezor - “tobulas kosmopolitas” - regis, įsiasmenino vakarietišką meno koncepciją su visais jos kolonialistiniais, tačiau fundamentaliais bruožais. Itin panašaus pagrindo “fenomeną” įvardina Roger Tayloras 1978-ųjų knygoje “Art, an Enemy of the People” (liet. “Menas – žmonių priešas”), kurioje autorius rašo apie istorinį džiazo (su)formavimą:

 

Tezę pademonstruosiu kiek supaprastintų kontrastų derinu. Buvimas baltaodžiu, įkalintu Naujojo Orleano socialinėje patirtyje, reiškė “juodumo” įtraukimą į “baltumą”, ir tuo pačiu buvimo baltuoju pateisinimas (rasiškai ypatingai segreguotoje visuomenėje – vert. past.)- arba tiesiog nebūti juodaodžiu ir likti baltuoju. Projektas buvo kontroversiškas - jis teigė galimybę būti baltuoju, bet nebūti juo, ir būti juodaodžiu, bet juo nebūti (žvelgiant iš baltaodžio perspektyvos), tai reiškė įnešti “juodumą” į “baltumą” kaip “baltumą”, tačiau tuo pat metu tai, kas įėjo kaip “baltumas” turėjo būti “juodumas”.[3]

 

Taigi, kodėl 2012-ųjų dokumenta vyksta Afganistane? Surįžkim priet Christov-Bakargiev - kuratorė bando susieti savo dabartines privilgijuotas gyvenimo tradicijas su šviesiomis denoms 1970-ųjų Kabule, kuomet jos tautiečiui Alighiero Boetti, kaip ir jo verslo partneriui Gholam Dastaghirui, priklausė Kabule buvęs “One Hotel” viešbutis. Regis visa dOCUMENTos “empatija” okupuotoje šalyje prasideda ir baigiasi verslo interesais: viešai nėra plačiai žinomas faktas, kad 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais Afganistane knibdždėte knibždėjo europiečių ir amerikiečių heroino turistų. Christov-Bakargiev nėra kontraversiška, kai Afganistano menininkų vardu kviečia “radikaliai įsivaizduoti”, jog okupacija neegzistuoja! Tai tarptautinė buržuazijos kasta, kuri gyvena Jacques Derrida stiliaus “poststruktūrinėje” bei “besienėje” pokolonialistinėje erdvėje: neverta net atskirai minėti fakto, kad būtent tokie meno renginiai moraliai ir ideologiškai pateisina nesuskaičiuojamų politinių pabėgėlių, kurie bando įsitvirtinti “demokratiškoje” Vakarų Europoje, (į)kalinimą, kankinimus ir žudynes (pvz. Oury Jalloh “byla”). Tai jie, tūkstančiai gyvų pavyzdžių, kad Bakargiev išsakyta, tačiau Vokeitijos elito tempiama “politika” (tiksliau, struktūrinis ir fundamentalus kultūrinis šovinizmas), gali būti pritaikyta tik privilegijuotoms socialinėms klasėms, pavyzdžiui - elitinių meno renginių kuratoriams, kuriems (remiantis tuo pačiu Derrida), “tiesa egzistuoja tik tekste”. Paraleliai šiems dOCUMENTos (13) pareiškimams yra Vokietijos valstybės aktyviai propaguojamas žymusis rasinio profiliavimo metodas, kuomet “nusikaltimų statistika” sudaro prielaidas kasdieniam nebaltaodžių kankinimui policinėmis priemonėmis. Vėlgi, cituoju Carolyn Christov-Bakargiev: “1990-aisiais aš mėgau dirbti su “centro” ir “periferijos” konceptais, nes tuomet jie buvo nauji ir skatino diskusiją. Šiandien aš nebenaudoju šių terminų – jie tapo pernelyg madingi ir įgavo neteisingą toną.”[4]

 

Alighiero Boetti, dOCUMENTos (13) ir “skurdžiojo meno” (it. “Arte Povera”) žvaigždė “žavėjosi ktomis kultūromis”: daug metų gyveno Afganistane. Šio laikmečio dokumentai buvo eksponuojami Friedricianum'e, vienoje pagrindinių dOCUMENTos (13) erdvių Kaselio mieste: tai buvo plačiai žinomi Boetti kilimai-žemėlapiai pavadinti “Mappa”. Šiems dabams atlikti nuo1971-ųjų iki 1994-ųjų menininkas įdarbino Kabulo audėjas. Alighiero Boetti pamėgtas “atsitiktinumo kaip elemento naudojimas” yra plačiai žinomas, tačiau šis “atsitiktinumas” yra (gal ne itin sąmoningai) suplanuotas: nors yra sunku atsekti darbdavio nesugebėjimą aprūpinti savo samdinius tinkamomis medžiagomis (pvz. mėlyną siūlą vandenynų audimui kilimuose-žemėlapiuose), geltonos arba rožinės pasaulio vandenyno detalės yra laikomos paaiškinamu fenomenu: tariamai Kabulo vietiniai niekada gyvenime nėra matę vandens telkinių, tuo labiau jie nenutuokia apie žemėlapių sudarymą: “Boetti mėgo tokius netikėtumo įsiveržimus į dizainą ir skatino gamintojus pasirinkti norimas spalvas pasaulio vandenims,” - teigiama Boetti parodos gide (Tate Modern; 2012 m. vasario 28 – gegužės 27 d.)

 

Apskritai, ar tik ne apibūdinto tipo “kita kultūra” pagrįstas Kabulo audėjų išnaudojimas yra tas akivaizdus, tačiau slepiamas ingredientas, paverčiantis “Boetti” darbą “išskirtiniu”? Toliau išspausdinta citata leidžia mums palikti šį Bakargiev marketingo vėliavnešį, tačiau beviltiškai nusisekusį buržujų Alighiero Boetti paraštėse:

 

“(...) paskutiniame autoportrete, kuriame jis [Alighiero Boetti] pirmąkart panaudoja bronzą, vazduojamas menininkas, laikantis žarną, kuri purškia vandenį ant jo paties galvos. Kadangi galva yra įkaitinta, susidurdamas su ja vanduo užverda, taip sukurdamas garų debesį ir paversdamas Boetti daug idėjų turinčiu mąstytoju, kad jam net būtina save atsivėsinti”[5]

 

Asmeniška ir politiška

 

Dabar norėčiau kek nukrypti nuo tiesiogiai dOCUMENTą (13) liečiančių temų. Mano draugas Habibis išvyko iš gimtojo Kabulo (ir iš Afganistano apskritai) prieš keletą metų. Keliavęs per Turkiją ir Balkanus, Habibis sutiko aktyvistų ir/ar tiesiog empatiškų žmonių būrį, kurie kiek patrumpino jo kelią į Berlyną. Šie žmonės suteikė Habibiui praktinę pagalbą ir padeda iki šiol – tai realybė, kuri nustebino ir netgi sukūrė įtarimų jo paties draugų Afganistaniečių tarpe. Mano nuostabai, pastaraisiais mėnesiais Habibis pats aktyviai įsitraukė į organizacijų, rengiančių veiksmus prieš rasinį režimą ir skleidžiančių antirasistinę propagandą Vokietijoje, veiklą.

 

Habibio nelaimei dėl įsitraukimo į antirasistinę veiklą bei nesitaikstymo su rizika keliauti toliau savo “gyvenamosios vietos” Berlyne jis buvo pakartotinai suimtas bei uždarytas į politinių pabėgėlių kalėjimą. Vėlgi, Habibis buvo “pasodintas” dėl labai “asmeniškos” priežasties – dėl savo odos spalvos: policija, kap jau įprasta Vokietijoje, pareikalavo mano draugo “tinkamų” identifikacijos įrodymų Tiuringijos miesto traukinių stotyje (vos per 150 km nutolusioje nuo dOCUMENTos miesto Kaselio – Hesse žemės centro; Hesse iki Sovietų Sąjungos griuvimo buvo Vakarų Vokietijos dalis, o Tiuringija – Rytų). Faktas, kad Vokietijos valdžia (vengiant implikacijos jog vienintelė) aktyviai naudoja savo žymųjį rasinio profiliavimo principą kasdieniame visuomenės gyvenime (bei vadovauja naujiems Europos/Afrikos antimigracijos susitarimams), man regis, nėra jokiais būdais pakankamai pabrėžtas. 2012 m. kovo 27d. Koblenco (Vakarų Vokietija) miesto administracinis teismas atmetė juodaodžio vokiečio skundą dėl prieš jį nukreipto policijos diskriminavimo. Šio esmė yra nebaltųjų gyventojų išskyrimas viešojo transporto naudotojų būryje, dengiantis galimo nelegalios imigracijos pagrindo (ar kitų nusikaltimų) priežastimis. Teisėjo sprendimas pateisino apskųstus rasistinius Vokietijos politikos principus ir teigė, jog “rasinė selekcija yra argumentuota” - bei atvėrė kelią tolimesniam policijos smurtui.[6]( UPDATE) Be to, reikėtų paminėti daugelį metų oficialiai nesprendžiamą Oury Jalloh bylą: vyras buvo politinis pabėgėlis iš Sierra Leone, kuris jau prieš septynerus metus mirė nuo stipraus kūno nudegimo būdamas pririštas prie ugniai atsparaus čiužinio vienvietėje Vokietijos Dessau miesto areštinės celėje. Panašiais bruožais pasižymi ir ilgus metus nei policijos, nei kriminalistų netirta “NSU” (“Nationalsozialistische Untergrund”) - neonacistinių žudikų būrio – istorija, nepaisant jau to fakto, kad šalies specialiosios tarnybos oficialiuose raportuose net nepažymi fašistinio ekstremizmo kaip potencialios grėsmės visuomenei...

 

Tuo tarpu dOCUMENTA (13) ir pati jos kuratorė Carolyn Christov-Bakargiev bergždžiai pripažįsta 20-ojo amžiaus feminisčių motto “Asmeniška yra Politiška” (“Personal is Political”). Žinoma, skaičiuoti politiškai ir asmeniškai motyvuotų dokumentos eksponatų santykį nėra prasmės, tačiau verta paminėti, jog renginio paraleliniuose renginiuose dalyvavę Kabulo meno studentai buvo aktyviai paraginti remtis savo subjektyviomis asmeninėmis patirtimis, tačiau jokiu būdu nelįsti į politiką – ir dauguma dalyvavusių džiaugsmingai sutiko su jiem primesta eurocentriška subjekto ir objekto perskyra:

 

Nelaimei, [Chus] Martínez [dOCUMENTos (13) agentė] pradėjo trijų valandų trukmės renginį Kaselio mieste nuo aprbojimų deklaracijos: kiekvienam dalyviui derėtų pasidalinti jo(s) “asmeninėmis” Afganistano programos “patirtimis”, tačiau - tai galima suprasti - jie neturėtų kalbėti apie sudėtingus politinius ir etinius klausimus, kuriuos pati programa kelia. Dauguma kalbėtojų apibūdindami savo padėką dOCUMENTos (13) pateiktiems resursams ir mokymams klusniai vykdė nurodymus.[7]

 

Bene aiškiausias šiuometinio dOCUMENTos ekspancionizmo į Afganistaną paaiškinimas yra išspausdintas “Afghan Scene” skaitmeninio bei popierinio žurnalo straipsnyje tuo pačiu pavadinimu “dOCUMENTA (13)”[8]:

 

Karo arba pokonfliktinių situacijų sąlygomis, būtent menas gali tapti gydymo forma. Kilęs iš Turino Italijos Arte Povera menininkas Alighiero Boetti pirmą kartą aplankė Kabulo miestą 1971 metų pradžioje ir kartu su afganistaniečiu Gholam Dastahiru nusprendė ten atidaryti viešbutį pavadinimu “One Hotel” (liet. “Vienas Viešbutis”) Shar-e-Naw gatvėje netoli Chicken gatvės.. Kabule Boetti praleido pusę metų, kuomet jis užsakinėjo savo dekoratyvinių kilimų “Mappe” gamybą 1971 - 1977 m. Pirminis dOCUMENTos organizavimo Afganistane impulsas buvo vaizduotė: įsivaizdavome ne karo scenarijų, tačiau tam tikrą tęstinumą – nuo kunkuliuojančio ir tarptautinio 7-o dešimtmečio Kabulo gyvenimo – kuomet ten gyveno Boetti – iki mūsų laikų. Atmeskime karo nuspręstą atskirtį ir pasirinkime veikimą hosmē – t.y., tarsi situacija būtų kitokia nei ji yra šiandien, tarsi kontrolės punktai,, betoninės sienos ir užkardos, konfliktas, okupacija ir militarizacija Kabule neegzistuotų – tam pasitelkdami radikalią vaizduotę, kai tuo tarpu gyvename kasdienį militarizuotos zonos nulemtą bei neišvengiamai tokį gyvenimą.

 

Cituotas straipsnis pats visiškai sukompromituoja savo tariamai “neginčijamai” empatišką bei socialinio teisingumo siekiančią poziciją. Negana to, nors minėto straipsnio autorystė yra tarsi dviejų žmonių: “Carolyn Christov-Bakargiev ir Golare Kiazand”, keletas baigiamųjų pastraipų atskleidžia kažką kita:

 

(…) ir aš taip pat jaučiau kad tarptautinis meno pasaulis bei jo menininkai galėtų pasimokyti iš šių kultūrinių mainų [dOCUMENTos programos Afganistane] ir ši juos praturtintų (…)

Mano patirtis parodė, kad ten [Afganistane] žmonės domisi šiuolaikiniu menu ir kultūra (…)

Aš tikiuosi, kad dOCUMENTos pastangomis sukurti susivienijimai bei ryšiai tarp Afganistano ir likusio pasaulio menininkų turės teigiamą efektą ilgam laikotarpiui.

 

Čia aš randu save klausiantį: ar tekstas “Afghani Scene” – tai dar vienas Carolyn Christov-Bakargiev magijos šedevras? (cituoti teiginiai akivaizdžiai atitinka Carolyn stilių; nepaisant to, kuratorė naudoja veiksnį “aš”, bet autorystę priskiria dviems asmenims).

 

“Atsitraukimas”

 

dOCUMENTA (13) marketingas turi rezervuotą spalvinę schemą,, kurioje dominuoja ryški geltona splava, papildyta pasteliniais mėlynais bei žaliais atspalviais – toks sprendimas kažkokiu būdu atspindi Giorgio Morandi indėlį. Morandi stilius idealiai atitinka firminį dOCUMENTA (13) stilių: Venecijos bienalė išsiskiria savo niekad nesibaigiančiais vakarėliais, Baselis - be abejonės – “komercinio” meno mugė, o dokumenta skendi rimtumo ir kuklumo dūmuose. Nuo pat pradžios ši meno mugė buvo skirta “išgydyti” sulaužytą pokarinės Vokietijos visuomenę. 1955 m. prasidėjęs kaip priedėlis prie Kazelio buržuazinės sodininkystės mugės meno festivalis siekė rodyti meną, kurį naciai buvo įvardiję “degeneravusiu”. Sukrečia jau ir pats faktas, kad dokumentos įsteigimas įvyksta tais pačiais metais kaip ir Volkietijos karinių pajėgų atkūrimas bei priėmimas į NATO (1955 m.; beje, Kaselis tampa vienu kertinių elementų Vokietijos militaristinėje industrijoje).[9]

 

Didžioji dalis parodos yra sudaryta prisilaikant jau minėtos marketinginės spalvinės schemos. Gerą dieną pasitrynus po dOCUMENTA 13 tą patį galima pasakyti ir apie parodos turinį. Humoro joje nėra. Erotizmas buvo patalpintas įtartinai arti Giorgio Morandžio – italų fašizmo žvaigždės ir Adolfo Hitlerio portreto. Reikia pripažinti, kad net ir tie keli erotiniai parodos impulsai – įtraukiant ir Vogue žurnalo korespondentę Lee Miller – labai nepatrauklūs. Be to, Anna Teixeira Pinto apžvalginiame straipsnyje Art Agenda žurnale pažymi, kad pasigedo rimtesnių analitinių pareiškimų visame dOCUMENTos renginyje[10] - tokių, kurie sąmoningai dekonstruotų “racionalius” diskursus, atvedusius į atominio ginklo sukūrimą, kaip šią problemą nuosekliai nagrinėja Gustavas Metzgeris savo darbuose. Vietoj to, Bakargiev kuratorinė pozicija “viskas gerai, kas atitinka Vokietijos kultūrinę politiką” akivaizdžiai linksta žmonių sukurtas katastrofas prilyginti gamtinėms: iš vienos pusės karas vertinamas, kaip universalus mirties instinktas, o menui – iš kitos pusės – suteikiamos “übermench” savybės atsietai nuo istorinių sąlygų įgauti “energijos” [11] formą, kuri jau pati savaime veda prie “dvasios ekologijos” (panašiai, kaip vokiečių nacių įkurto Volkswagen’o moto[12]).

 

Skurdūs ir apgailėtini kuratoriniai sprendimai puikiai dera ir su “skurdžiuoju menu” (Arte Povera): Italijos “skurdžiojo meno” atstovas Alighiero Boetti - 2012 m. dOCUMENTA (13)   žvaigždė. Giorgio Morandis - tai kitas menininkas, susijęs su Arte Povera (2009 m. jo darbais buvo dekoruoti Baltieji rūmai Vašingtone, JAV, kai tuo tarpu Alighiero Boetti 2012 m. atsiranda garsiausiuose pasaulio muziejuose: MOMA Niujorke ir Londono Tate Moderne, Giorgio Morandžio palikimas buvo eksponuotas MOMA muziejuje 2001 m., o Niujorko Metropoliteno muziejuje – 2008 m.). 2005 m. Jeilyje išleistoje Janet Abramowicz monografijoje “Giorgio Morandi: the Art of Silence”[13] konstatuojamas menininko sąsajų su Arte Povera judėjimu faktas:

 

“Penkis Morandžio gyvenimo dešimtmečius aprėpiantis epas atskleidžia naujus horizontus… Abramowicz reikia padėkoti, kad ji atliko tai, ką kiti meno istorikai pabrėžtinai neigė: ji drąsiai sieja Morandį ir kaip dailininką ir kaip asmenį su jo pirmtakais, amžininkais ir pasekėjais. “Arte Povera prasidėjo ne kur kitur, bet [Morandžio] namuose”. —Jennie Hirsh, CAA Reviews

 

Nors atrodytų, kad tokia knyga turėtų inspiruoti Morandį įtraukti į dOCUMENTĄ (13) ir dėl jo sąsajų su Arte Povera dar ir į lydinčią parodą Kabule, kuratorė Carolyn Christoph-Bakargiev ir toliau nesiliauja stebinti:

 

Savo dOCUMENToje (13) Bakargiev nori pateikti menininkus, išgyvenančius kažką panašaus į Jobo išbandymus: suvokdami meno kūrimo karo akivaizdoje dviprasmybę jie pasirenka kūrybą, kaip atsiribojimą nuo supančios destrukcijos. “Man, - teigia kuratorė - sėdinčio savo studijoje ir tapančio vazas Morandžio įvaizdis, kai aplink jį visur fašizmas – ir yra tai, ką gali menas[14].”

 

Christov-Bakargiev “vieną pasaulio žymiausių Italijos pokario meno ir kultūros autoritetų” saisto su Povera, bet slepia jo fašistinę praeitį. 2005 m. Abramowicz savo knygoje atskleidžia tiek Morandžio ir “skurdžiojo meno” giminystę, tiek jo politines pažiūras. Todėl, atrinkta kuruoti “pasaulinės klasės’ meno cirką dOCUMENTA (13), Christoh-Bakargiev turėjo arba pati atlikti “tyrimą”, arba bent jau stengtis prieštarauti Morandžio saistymui su Italijos fašistais. Mūsų minima Janet Abramowicz ilgus metus dirbo Morandžio sekretore ir buvo jo artima drauge – sunku netikėti jos argumentais. Dar viena citata iš Jeilio leidyklos puslapio:

 

Abramowicz aprašo glaudų Morandžio bendradarbiavimą su meinstryminiu Europos menu, įvardija jo asmeninius santykius su fašistine politika ir jos vykdytojais bei atskleidžia jo santykių genezępo IIPasaulinio karo pabaigos siekiant pabrėžtinai deklaruoti menininko apolitškumą. Morandis buvo venintelis nenukentėjęs Italijos modernistas (Yale University Press informacija).

 

Ir dar viena citata:

 

[Janet Abramowicz] “Drąsiai aprašo menninką kaip nepiktžodžaujantį fašistų pakaliką” – Peter Plagens, Art in America

 

Carolyn Christov-Bakargiev yra parašiusi išsamią knygą apie Arte Povera. Arte Povera – tai pirmasis kritikų nukaltas skėtinis terminas, aprašantis ir adaptuojantis marketingui “Italijos” 7-o ir 8-o dešimtmečio menininkų grupę. Mes galėtume atleisti p. Bakargiev dėl “apakusios dešinės akies” požiūro į Povera ir jos iniciatoriaus Morandžio herojiškų vaidmenų 1999 m. išleistoje knygoje, bet ar tik ne karjeros sumetimais ji taip akivaizdžiai šalinasi nuo savo senstelėjusios studijos klaidų atitaisymo? Kaip Janet Abramowicz pabrėžia – dėl labia panašių karjeristinių motyvų ir Morandis save susiejo su fašistų elitu…

 

Nuorodos į ką tik paminėtą knygą ir Vokietijos nacionalistinę-ekspansionistinę politiką yra pats geriausias būdas atsakyti į klausimus, kuriuos kelia daugybė dOCUMENTA (13) apžvalgininkų p. Bakargiev “nuostabiąjam sutrikimui”. Žurnalo Frieze redaktoriaus pavaduotoja Christy Lange konstatuoja:

 

Šviečiančių vitrinų prikimštoje pritemdytoje erdvėje [Fridericianum Rotunda] aš taip ir nesugebėjau rasti sau paaiškinimo, ką bendra turi Giorgio Morandžio tapyba, daiktai iš jo paties studijos ir greta esančiose vitrinose sukištos „Baktrijos princesės“ – 3-o it 2-o amžiaus iki Kristaus laikotarpio sėdinčų moterų skulptūrėlės iš vietovių, kurios šiuo metu priklauso Uzbekijai, Turkmėnijai ir Afganistanui. Be abejo, šie meno kūrinii yra nuostabūs, bet nėra jokios akivazdaus ryšio, kodėl jie yra čia – nebent, gal, kad būtų sukišti į vitrinas... arba, kad grečausiai jokiai kita šuolaikinio meno parodai jos jau nebetiks.[15]


Pablo Hermann. Aš nieko nemačiau - tik butelius. 2012

 

Moralinis saugiklis

 

Turingija, Vokietijos žemė, kurioje mano draugas Habibis buvo suimtas liepos pradžioje, tuo pačiu metu traukė minias žurnalistų, nes būtent šios žemės Vokietijos slaptųjų tarnybų padalinio darbuotojai buvo itin glaudžiai susiję su NSU (“Nacionalsocialistiniu Pogrindžiu”).   Vėliau jis pasižymėjo visų kriminalinių įrodymų apie neonacistų žmogžudystes legaliai pateisintu sunaikinimu. Taigi, Habibio patirtis glaudžiai siejasi tiek su valdžios ir NSU bendradarbiavimu, tiek ir paralelia “bekoncepte” Carolyn Christov-Bakargiev kuruojamos dOCUMENTos (13) ideologija bei strategija.

 

Pabaigai noriu pabrėžti, jog Heidegeriška būtis, siekianti atkurti “autentišką” socialinę ir psichologinę “taiką” privalo būti užsipulta monumentaliai rimtos (arba “alternatyviai modernios” - Nicolas Bourriaud) kultūros dekonstrukcijos. Pastaroji jokiais būdais nėra priešiška fašistinėms kapitalizmo versijoms, kaip bando teigti dOCUMENTA (13), bet priešingai – artimai, tačiau paslaptingai susijusi: menas yra istorinis konstruktas, kuris turi labai materialią funkciją – būti socialiniais klijais sujungančas klasinę visuomenę elito labui.

 

Priešingai nekvestionuojamam, dalyvavimu pagrįstam (“Participatory”) šiuolaikiniam menui, kuris įtraukia, tačiau iškreipia bei cenzūruoja socialinę sferą, aš siūlau kritiškai atsiriboti nuo panašių meno švenčių ir “autonomizuoti” negatyvą mene – t.y., meno sferai pritaikyti tą pačią radikalią kritiką, kuri dažnai taikoma finansų pasauliui ar valdžios administracijai. Tik tokiomis sąlygomis galima pasipriešinti pasauliui, kurį siūlo šovinistiniai (kaip Berlyno Bienalė 7), arba subliminaliai spekuliatyvūs (kaip dOCUMENTA (13)) propagandos ginklai. Šie, apsimesdami tarsi “nekaltais”, suteikia moralinio saugiklio funkciją besitęsiančiam Šiaurės-Vakarų pasaulio (su kultūrine Europos širdimi) psicho-kolonializmui (angl. “Whitewash”) viso likusio pasaulio atžvilgiu, bei labai konkrečiai gentrifikacijai (REF) (Berlyno Bienalių atveju) arba ginklų gamybai ir prekybai (Kaselio dokumentų atvejais). Žinant šiuos procesus, dOCUMENTos (13) motto “griūtis ir atstatymas” yra daug lengviau “suprantami”...

 

Chus Martínez[16] XIII

 

[čia pateikiama originali – necenzūruota versija]

Publikuota: “Kultūros barai”, 2012, Nr. 11.

 



[1] Emily Nathan Documenta 13: KABUL IN KASSEL, KASSEL IN KABUL; artnet.com http://www.artnet.com/magazineus/news/nathan/kabul-in-kassel-at-documenta-13-2012.asp

[2] Thomas McEvilley Documenta 11: [documentos 11 asocijuotas kuratorius] Maharajas šiandenos meną apibūdino kaip “žinių produkciją”, o parodos tikslu įvadino “kito apmąstymą” - frieze.com, Issue 69, September 2002: http://www.frieze.com/issue/article/documenta_112/

Daugiau šia tema: Sharlene Khan. Gatekeeping Africa. http://www.alytusbiennial.com/news/541-gatekeeping-africa.html

[3] Roger Taylor (1978) Art, an Enemy of the People. Sussex: Harvester Press. p105

[4] Jennifer Allen International News Digest; ART FORUM, 2012.17.08: http://artforum.com/news/week=200851

[5] Mike Collett-White Boetti - Italian artist who put Afghanistan on map, Reuters, Feb 27 2012: http://in.reuters.com/article/2012/02/27/alighieroboetti-art-tate-idINDEE81Q0LF20120227

[6] Rheinland-Pfalz Ministerium der Justiz und fur Verbraucherschutz Pressemitteilung Nr. 11/2012; Herausgeber: Verwaltungsgericht Koblenz, 27.03.2012:
http://www.mjv.rlp.de/icc/justiz/nav/613/broker.jsp?uMen=613ee68a-b59c-11d4-a73a-0050045687ab&uCon=8f40ae69-1515-6317-84b1-f84077fe9e30&uTem=aaaaaaaa-aaaa-aaaa-aaaa-000000000042

[7] Emily Nathan Documenta 13: KABUL IN KASSEL, KASSEL IN KABUL, artnet.com http://www.artnet.com/magazineus/news/nathan/kabul-in-kassel-at-documenta-13-2012.asp

[8] Carolyn Christov-Bakargievand and Golare Kiazand dOCUMENTA (13), Afghan Scene Issue 95 | June 2012: http://afghanscene.com/june-issue-june-issue/10157-documenta-13

[9] More on the subject here (in German): http://panzerknacken.blogsport.de/

[10] Anna Teixeira Pinto Documenta 13, art-agenda.com, June 10, 2012 http://www.art-agenda.com/reviews/documenta-13-3/

[11] Energy unequal Art? Interview with Carolyn Christov-Bakargiev, youtube.com, June 11, 2012 http://www.youtube.com/watch?v=wlibruPjV5E

[12] noname newsletter Spezial #8 So., 03.06.2012 22:14 CET, A number (13) The dOCUMENTA, the hEGEMON: http://www.n0name.de/news/newspz/newspz8.txt

[13] Abramowicz “Giorgio Morandi: The Art of Silence” on GoogleBooks.com: http://books.google.de/books/about/Giorgio_Morandi.html?id=ijce_vZN3FwC&redir_esc=y and on Yale University Press website: http://yalepress.yale.edu/book.asp?isbn=9780300100365

[14] Emily Nathan Documenta 13: KABUL IN KASSEL, KASSEL IN KABUL, artnet.com http://www.artnet.com/magazineus/news/nathan/kabul-in-kassel-at-documenta-13-2012.asp

[15] Christy Lange in Frieze Blog (JUNE 06, 2012): dOCUMENTA (13). Day One. And so it begins. http://blog.frieze.com/documenta-13.-day-one.-and-so-it-begins/

[16] Chus Martínez (liet. Čuz Martinez 13) – tai žmogaus vardas, kuriuo gali tapti bet kas. Vardas fiksuotas, o žmogus ne. Strategiškai vardą Chus Martínez galima (pa)naudoti veiksmų, intervencijų, parodų, akcijų, tekstų ir kt. serijoms. Kekvienas gali tapti Chus Martínez ,vos panorėjęs kurt meną, muzką, ar tiesiog šiaip problemas kaip aktyvistas. Daugybės skirtingų žmonių, kurie naudoja tą patį vardą, veiklos tikslas – sukurt situaciją, kurioje niekas neturi atsakomybės, o pamatinės eurocentristinės filosofinės nuostatos (identitetas, individualybė, originalumas, vertė ir tiesa) praranda savo prioritetinį statusą. Vos kas nors apsisprendža tapti Chus Martínez , kaip mat vsa, ką kiti nuvekė naudodami šį vardą tamp air jo(s) savastimi. Tapdamas Chus Martínez asmuo praranda šeimą, draugus, savo paties gimtadienį. Chus Martínez niekada negimė – ji(s) buvo materializuota(s) iš socialinių jėgų, susidariusių įplyšus sistemai, kuri buvo aiškiai apibrėžusi “individo” ir visuomenės santykį. Chus  - tai vardas, tinkantis ir vyrui ir moteriai, rytiečiui ir vakarečiui, europiečiui ir afrikiečiui. Chus Martínez  - tai transnacionalinis ir transgenderinis kolektyvinis fantomas.