Šiandieninė Lietuvos meno pasaulio situacija net ir jo paties oficialių atstovų akimis ir žodžiais tapo nuobodi ir beformė: viskas pasiekta (įstota į NATO, AICA ir ES, laimėtas karas prieš bet kokią iš vidaus kylančią kritiką). Pagrįstai kyla klausimas, kokią gi funkciją šiandieninėje kapitalo prisigėrusioje visuomenėje atlieka meno institucijos? Kodėl naujai įsteigtas MO centras toks įkyriai, netgi isteriškai, agresyvus? Kodėl NDG (ir tas pats MO) pradėjo praeitį projektuoti į ateitį ir žada amžinąjį gyvenimą mirusiesiems, giminėms bei sau patiems? Kodėl nususo ŠMC? Ar tikrai reiktų džiaugtis Lietuvos paviljono „pasiekimais“ Venecijos bienalėje? Galbūt į šiuos klausimus padės atsakyti žinios iš Londono, į kurį pagal galimybes (ne)tiesiogiai orientavosi ir tebesiorientuoja visos minėtos institucijos. Prieš gerą dešimtmetį Vilniuje apsilankęs britų rašytojas Stewartas Home‘as atvirai pripažino, kad Vilniaus šiuolaikinis kultūrinis gyvenimas – tai pigi Londono imitacija. Netgi regionų gyventojai paskutinius kelis dešimtmečius Vilnių žymiai sėkmingiau susiranda Londone, nei pačiame Vilniuje.
Vis dėlto, dar reikėtų trumpo situacijos paaiškinimo. 2016 metais, grupė psichodarbininkų surengė nesankcionuotas trišalio futbolo rungtynes Tate Modern galerijoje, taip pat kitose Londono viešosiose (?) erdvėse. Tate Modern sureagavo iškviesdama apsaugą, ir, štai po trijų metų, organizuoja jau sankcionuotą, saugų projektą, skirtą „meno ir futbolo sąryšiui“, šiame projekte pakvietusi dalyvauti (kaip pasirodė) karjeros menininkus. Piniginė pakiša ir/arba karjeros galimybės ‒ viena efektyviausių priemonių.
Dėl laiko stygiaus nebūtina pasakoti gausybės niuansų (galbūt kada nors atsiras galimybė apie tai pakalbėti plačiau), užtenka paminėti, jog psichodarbininkai ir jų sąjūdis nenori būti siejami su oficialia kapitalistine meno institucijų (šiuolaikinio meno centrų, muziejų) ir megainstitucijų (bienalių) sistema. Maža to, savo veikla bando tą cinišką sistemą demaskuoti, o susiklosčius palankioms aplinkybėms, galbūt netgi sunaikinti. Žinoma, tai daroma ne grynai politinio aktyvizmo ar atviros destrukcijos formomis, tačiau kolektyvinės saviorganizacijos ir laisvos kūrybinės saviraiškos (nepainioti su sistemos peršama „meno“ sąvoka) pagrindu.
Joje nesivadovaujama oficialios meno sistemos biurokratine ir/ar komercine, t. y. normatyvine logika, nesilaikoma sistemos nustatytų karjerizmo ir subordinacijos taisyklių. Nors oficialioje sistemoje „menas“ juk visada nežinia kodėl susiejamas su „laisve“. Todėl ši veikla išryškina po „menu“ slypintį sistemos autoritariškumą ir manipuliacijas, taigi melą ir propagandą. O po ja slepiasi buržuazinė vartojimo ir socialinės stratifikacijos ‒ žemesniųjų socialinių klasių, kitų rasių engimo ir pan. ‒ ideologija.
Taigi, šios saviraiškos formos korumpuotai kolonialistinei sistemai tampa neparankios. Tiesa, meno sistema negali ar nenori atvirai demonstruoti arogancijos ir jėgos, nes ji remiasi demokratijos ir kūrybiškumo (creativity) mitologija. Žinoma, Lietuvoje, kaip ir daugelyje buvusių imperijų kolonijų, meno sistema gali kone atvirai demonstruoti galią ir būti arogantiška, kaip kad vienoje Coca Colos reklamų buvo skelbiama „because I can“ (nes aš galiu). Todėl išrandami nepatogių kontrkultūrinių sąjūdžių neutralizavimo būdai. Vienas efektyviausių ‒ simuliacijos arba sukeitimo principas. Pasisavinamos ir imituojamos kontrkultūrinių sąjūdžių idėjos, tačiau jau išvalytais nuo aktualaus turinio ir kritinių ketinimų, sistemai pelną kraunančiais, „kūrybiškumo“ ar „meninio avangardo“ pavidalais. Šis Tate Modern projektas ‒ tipiškas pavyzdys.
Tokiu būdu kritinis potencialas panaikinamas, nes jis įkurdinamas „baltajame kube“ ir pakeičiamas karjeros kuratoriais ir menininkais, trykštančiais pseudoidėjomis. Tokiu atveju konktrkultūrinių sąjūdžių atstovai sąmoningai klaidingai pateikiami tiesiog kaip irgi karjeros menininkai, tik „mažiau sėkmingi“, nei tie ‒ pakliuvę į prestižinį projektą... Taigi, tiesiog nepakankamai kūrybiški, o dažnai netgi nekultūringi, negatyvūs individai.
Šį principą galėtų iliustruoti kad ir tokia vietinės provincialios meno sistemos smulkmena. 2010 m. Vilniaus ŠMC rengto propagandinio oficiozinio projekto „Lietuvos dailė 2000‒2010 m.“ atidarymo spaudos konferencijoje kažkuri žurnalistė paklausė ŠMC direktoriaus ar buvo projekte atsisakiusiųjų dalyvauti menininkų? Netikėto klausimo išmuštas iš vėžių, direktorius nerišliai burbtelėjo, kad buvo du menininkai, žinoma, nenurodydamas jų pavardžių. O tada paskubomis pridūrė, kad „jie pateikė patenkinamas atsisakymo priežastis“ (mirk iš juoko!) O viena gretimai sėdėjusi garsi dailėtyrininkė, palaikydama direktorių, arogantiškai pro sukąstus dantis iškošė ‒ „tas atsisakymas dalyvauti, yra tik būdas dar labiau pasireklamuoti...“
Taigi, sistema naudoja veidrodžio principą. Jeigu kritiškai nusiteikusiųjų neišeina papirkti, tada bet kokį kritinį veiksmą savo atžvilgiu sistema pateikia kaip tą veiksmą atlikusiųjų oportunizmą ir savireklamą. Taigi, savo cinizmą perkelia į kritikuojančius. Kaip jau minėjome, imitaciniuose projektuose akcentuojamas „pozityvus kūrybiškumas“, būtinai šmėžuoja „kontekstas“ (kuris reiškia psichopatinius tarpusavio santykius), taip pat sistemos kalboje labai dažnos yra „tapatumo“ ir „tyrimo“ savitikslės sąvokos. Tada ši tautologija dar papildoma , „išskleidžiama“, įforminama tariamais „debatais“, „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ ir „peržiūromis“.
Į šią prasmės simuliavimo mechaniką, taip pat ir Lietuvos šiuolaikinio meno sistemoje, labai dažnai įtraukiamas dar ir akademinis pasaulis. Įtraukiami vadinamieji teoretikai ‒ ne tik su sistema tiesiogiai susiję (karjeros) kuratoriai ir dailėtyros atstovai, tačiau ypatingai vertinami madingi (karjeros) filosofai, paprastai tariant ‒ šiuolaikiniai sofistai. Karjeros filosofai sisteminę propagandą kilsteli į aukštesnį lygmenį ‒ įpakuoja ją į solidų, rimtą (para)akademinį apvalkalą.
(Kolektyvinio) kūrybiškumo (creativity) biurokratinės simuliacijos, persimetę iš bienalizuotos sistemos, iškerojo taip pat ir meno edukacinėje sistemoje (pavyzdžiui, VDA meno doktorantų programose, Nidos meno kolonijos „kūrybinių dirbtuvių“, „debatų“ nesibaigiančiose simuliacijose, vainikuojamose kolektyvinio sriubos virimo ir valgymo apeigomis ir t. t.).
Pavyzdžių nors samčiu semk... Pavyzdžiui, VDA meno doktorantūros rėmuose organizuojama diskusija apie „pasipriešinimą galiai (sic!) ir meninį aktyvizmą“. Diskusiją moderuoja karjeros kuratorė ir dailės kritikė, kuri, kiek juokaujant, galima sakyti ‒ yra privatizavusi protesto kultūros temą. Solidumo įspūdžiui sustiprinti pasikviečiamas dar ir karjeros filosofas su, liaudiškai tariant, „gerai pakabintu liežuviu“. Šis filosofas, savo ruožtu, irgi yra privatizavęs tą pačią temą, tik kitoje ‒ filosofijos ‒ profesinėje sferoje.
Tada iš preliminaraus diskusijos dalyvių sąrašo (šventos ramybės dėlei) pašalinami tie, kurie gali diskusiją pakreipti saugaus formato scenarijuje nenumatyta linkme, taigi, gali iš tiesų ką nors pradėti kritikuoti (keista, kad apie juos iš viso buvo pagalvota). Ir pakeičiami tiesiog lojaliais sistemai, t. y., galiai, saugiais beveidžiais (karjeros) statistais. Taigi, galios institucijoje susimuliuojama diskusija apie „pasipriešinimą galiai“. Projektas užskaitomas kaip puikiai pavykęs, nes jam reikia ne tikros diskusijos, o tinkamai parinktos aktorių grupės, kalbančios abstrakcijomis, ir tiksliai atliekančios išmoktus vaidmenis. Užburtas ratas. Ir tai ne koks nepaprastas įvykis, o kasdienybė ‒ meno (ir edukacinės) sistemos veikimo standartas, klišė. O šio sisteminės simuliacijos formato esmė ‒ tiesiog ritualinė.
Taigi, sistemos simuliacijų tikrasis tikslas ‒ ne ieškoti prasmės, o ją paslėpti ir pakeisti tuščiaviduriais dublikatais. Prieš šią galingą propagandinę industriją itin sunku adekvačiai kovoti kritiniams sąjūdžiams ir idėjoms, sveikam protui apskritai. Oficiozinę meno sistemą visada gina arši subinlaižių karjeristų armija, sistema visada turi didesnius finansinius išteklius, žinoma, ir legitimacinę galią. Aišku, silpnoji kontrkultūrinių judėjimų pusė ta, kad dalis judėjimo dalyvių sąmoningai ar nesąmoningai yra užkrėsti sisteminio karjerizmo bacilos, paveikti menininko mentaliteto, todėl užkimba ant sistemos pakišų, kaip ir šiuo Tate Modern projekto atveju. Tada sistemai lengviau kontrkultūrinius sąjūdžius pateikti kaip „meninio avangardo“ sąjūdžius, kurie tenori išsikovoti sau šiltesnę vietelę meno sistemoje ir dailės istorijoje. Kas yra visiška netiesa, nes tikslas ‒ ne į jas patekti, o jas demaskuoti ir sunaikinti.
Taigi, Tate Modern kaip tik ir yra vienas simuliacijos gigantų ir monstrų. Institucijos tinklalapyje skelbiama, kad „futbolo“ projekte bus „tyrinėjami santykiai tarp futbolo, meno ir tapatumo“.[1] Žinoma, visos trys ‒ meno, futbolo ir tapatumo ‒ sąvokos suvokiamos išimtinai sistemos sankcionuotuose biurokratiniuose-komerciniuose rėmuose.
Sekantis žingsnis ‒ ši „tapatumo tyrinėjimų“ imitacija tuojau pat susiejama su prekiniais ženklais pagal visus rinkodaros ir pri(ch)vatizacijos dėsnius. Susaistoma su garsiais brandais ‒ figūruoja prestižinių komercinių-propagandinių renginių, kompanijų, futbolo klubų pavadinimai, futbolo ir kitų sričių žvaigždžių pavardės ir t. t. O visa ši propagandinė mišrainė pabaigai dar susiejama su konkrečiomis karjeros kuratorių ir menininkų pavardėmis. Taip propagandinis ideologinis-komercinis vartojimo ratas užsidaro. Maža to, atvirai iš kontrkultūrininkų pavogtos ir konjunktūrininkų perdirbtos idėjos tuojau pat tampa tų konjunktūrininkų nuosavybe ‒ tą pačią akimirką įsigalioja korporacijoms naudingos autorinės teisės, kurias „gina įstatymas“. Taip veikia bet kuri oficiali (meno) sistema, tame tarpe ir mūsų.
Taigi, reaguodami į Tate Modern ciniškas manipuliacijas, Londono psichodarbininkai paskelbė atsakymą, kurį čia ir pateikiame.
[(galbūt) Redas Diržys ir (galbūt) Kęstutis Šapoka]
[1] „Grab your boots and kit as Tate Exchange explores the relationship between art, football and identity“ https://www.tate.org.uk/whats-on/tate-modern/tate-exchange/workshop/who-are-ya
Lutheris Blisset
Termidoro 24-oji ponui Henriui Tate‘ui
KELIAUKITE PRAGARAN – TARPAS – ATSISAKAU PRIZO – TARPAS – NIEKADA JO NEPRAŠIAU – TARPAS – PERŽENGTAS BET KOKS PADORUMAS TAIP ĮPAINIOTI MENININKĄ PRIEŠ JO PATIES VALIĄ Į SAVO REKLAMĄ – TARPAS – REIKALAUJU VIEŠO PATVIRTINIMO, KAD NEDALYVAUJU JŪSŲ ŠLYKŠČIAME ŽAIDIME – Asgeris Jornas.
Tate‘o rinkodarinis užmokestis
CCXXVII metų Termidoro 24 dieną[1] keletas asmenų, kurie šiek tiek yra siejami su trišaliu futbolu, sutiko parsiduoti ir paaukoti savo kartais netgi revoliucinį laisvalaikį gaunant iliuzinę kompensaciją už popietę, praleistą „tyrinėjant santykius tarp futbolo, meno ir tapatybės“. Ir jie sutiko tai padaryti tokiame šiuolaikinio imperializmo turguje kaip Tate Modern galerija Londone. Užmokesčiai apgailėtini, bet užtat koks kultūrinis kapitalas! Tai bus „pirmasis kartas“, kai įspraustas į ankštus meno drabužėlius trišalis futbolas prisitaikėliškai aidės šitos meno pasaulio jėgainės tuščiavidurėse salėse, kol nuleis garą ir virs dar vienu lengvai suvirškinamu gabaliuku globalios kultūros industrijos apsirijėliams.
Šie taip vadinami „trišaliai futbolininkai“ taip įsijautė į savo misiją galų gale sutramdyti trigalvį žvėrį, kad net pražiūrėjo vieną svarbų faktą: jų gėdingos pastangos tėra tik mėginimas pakartoti tai, kas jau įvyko. O tai buvo renginys, sugebėjęs tapti savo paties neegzistavimo pakartojimu! Be abejo kalbame apie lig šiol mažai žinomą trišalį „Rimtosios kultūros ir baltosios rasės viršenybės egzorcizmą“, surengtą be leidimo ir reklamos toje pačioje Tate Modern galerijoje Londone 8 proletarinio kalendoriaus metais[2] (2016 m. pasen.), kovo mėn. 24 d., ketvirtadienį.
Tuomet niekieno nekviesti ir proletarinio vystymosi zoną susikūrę psichodarbininkai sugebėjo apkvailinti Tate Modern galerijos apsaugininkus, juos įveliant į nesibaigiančias diskusijas su jų pačių viršininkais ir taip laimint laiko sužaisti 15 min. trukmės nesankcionuoto trišalio futbolo rungtynes. Galų gale žaidėjai buvo išprašyti iškeliant sąlygą, kad panašaus pobūdžio renginiams reikalingas oficialus prašymas gauti leidimą renginio vykdymui. Kitą dieną psichodarbininkai ryžtingai atsiuntė prašymą Tate Modern administracijai dėl leidimo žaisti trišalio futbolo rungtynes. Paklausti, kada jie norėtų žaisti, atsakė: „vakar“. Tokiu būdu trišalis futbolas kaip žaidimas jau sugebėjo išsiskleisti vienu metu per kelias dimensijas: kartu su psichinę kapitalistinio imperializmo reprodukciją primetančiu biurokratiniu Tate‘o aparatu, jam priešinantis ir peržengiant bet kokius sąlyčio taškus su jais.
Žinant tai nenuostabu, kad artėjanti minėto (ne)renginio imitacija Tate Modern galerijoje numatyta bandant išvengti piketų ir sabotažo, kuriuos psichodarbininkai neabejotinai surengs – todėl data pasirinkta tuo metu, kai didžioji dalis pasaulio psichodarbininkų išvyksta į prieš kelis metus numatytą piligriminę kelionę nuo vėlyvojo letrizmo gimtinės (Botošanis, Rumunija) iki ankstyvojo letrizmo mirties vietos (Alenčė, Azerbaidžanas)[3].
Atrodytų, kad Tate‘o funkcionieriai pasirinko atsitiktinę datą, ypač, jeigu kas norėtų apsimesti, kad Termidoro prikėlimas yra visiškai atsitiktinis sutapimas, žymintis reakcingą rekapituliaciją! Deja, labiau pasigilinus į datos pasirinkimo aliuzijas, akivaizdu, kad toks pasirinkimas yra kur kas piktybiškesnis! Susidaro įspūdis, kad datos pasirinkimą nulėmė nekompetetingas Respublikoniškojo kalendoriaus vertimas Grigališkuoju, kurį greičiausiai atliko amerikiečiai menininkai-futbolininkai. Netyčia benaudojant amerikietišką datos užrašymo sistemą, kuri dieną rašo po mėnesio, turėtume 8/11/2019. Neteisingai įvedus ją kaip 2019 m. lapkričio 8 d. į kalendoriaus perskaičiavimo mechanizmą mes priartėtume prie istorinės Briumero 18 d. pakartojimo! Taigi, jie atvirai tyčiojasi iš mūsų naudodamiesi savo arogancija, kuri prilygsta jų nekompetencijai!
Šis tiesmukas ir negarbingas Tate‘o ir jo bestuburių bendrininkų žingsnis stengiantis išvengti politinio jų rekuperacinės misijos įvertinimo bei tyčiojantis iš tų, kurie galėtų pasipriešinti, tegali būti įvardintas kaip bailumas. O tiems, kurie slapstosi už visų šių machinacijų, istorija dar pateiks savo sąskaitas!
Toliau pateisiu aukščiau paminėtos apgailėtinos aferos kritiką, kurią šių metų (12PC) liepos 1 d. parengė Strategic Optimism Football grupuotė iš Londono. Tuo pačiu ji kviečia visus psichodarbininkus, kurie nedalyvauja piligriminėje kelionėje, apsireikšti prie Tate‘o ir surengti piketą(us) prieš visus begėdžius parsidavėlius ir taip dar sykį prakiurdinti vis labiau eižėjantį kapitalistinės kultūros fasadą!
Vieną kartą kaip tragedija, vieną kartą kaip farsas
Asgeris Jornas kažkur yra pastebėjęs, kad visi pasauliniai istoriniai faktai ir asmenybės pasirodo, taip sakant, tris kartus. Jis tik pamiršo pridurti, kad tai įvyksta ne nuosekliai, bet tiesiog vienu metu: vieną kartą kaip vieną kartą kaip vieną kartą. Todėl bet kuri vėliau sekanti numerologija tampa savo paties tragedija, o gal greičiau farsu, nes yra neįgali tuos faktus suskaičiuoti! Kas vyksta dabar: „kultūriniai kapitalistai“ tarpsta išnaudodami „psichodarbininkų“ darbą; „santykių tarp meno, futbolo ir tapatybės“ tyrinėjimas savinasi „Rimtosios kultūros ir baltosios rasės viršenybės egzorcizmą“; 12PC m. (2019 m. pasen.) trišalė kalėjimo kamera susiurbia 8PC m. (2016 m. pasen.) triolektinę emancipaciją. Tai yra karikatūra, kuri skleidžiasi čia ir dabar pono Henrio Tate‘o futbolinio puolimo schemose.
Destrukcijos ir gamybos darbininkai galėtų formuoti patys savo istoriją, bet jie nedaro taip, kaip norėtų; ir ne dėl to, kad patys pasirenka tokias aplinkybes, o dėl jau seniai įsišaknijusių aplinkybių, kurias maitina reprodukciniai darbininkai, bet „kultūrina“ psichodarbininkai. Visų gyvų ir mirusiųjų darbininkų darbas iškelia gyvųjų sapnus ir mirusiųjų svajones. Ir lygiai taip pat kaip destrukcijos ir gamybos darbininkai atrodytų užsiima savęs pačių bei savo aplinkos revoliucionavimu – t. y. įsivaizduodami save kūrėjais to, ko iki šiol nebuvo, ex nihilo, būtent revoliucinės krizės metu jie priversti nusigręžti į „revoliucinį animizmą“, kurį šiaip jau būtų linkę neigti, ir nerimastingai maldauti praeities dvasių pagalbos, nesidrovėdami vogti jų vardus, kautynių pavadinimus, kostiumus, kad pasaulio istorijai įtikinamai pristatytų „naują“ sceną, pridengtą praeities garbe ir išsakytą pasiskolintais žodžiais.
Tokiu būdu Martinas Lutheris užsidėjo apaštalo Pauliaus kaukę, o Anglijos futbolininkai kas ketverius metus apsisiaučia 1966 m. mantijomis – ir 1918... ir 1945. Lygiai kaip 1789-1814 m. revoliucija prisiėmė Romos Respublikos ir Romos Imperijos įvaizdžius; 1848 m. Revoliucija nesugalvojo nieko geriau kaip nuplagijuoti 1789 ir visą revoliucinę 1793-95 m. tradiciją. Čia viskas kaip su naują kalbą išmokusiu žmogumi – jis ją iškart verčia į savo gimtąją, bet jos dvasią asimiliuoja ir jaučiasi laisvas ja bendraudamas tik tada, kai ją sutapatina su ankstesne ar vėlesne praeitimi. Tai nereiškia, kad jis pamiršta savo gimtąją kalbą, greičiau vertimas ir transliteracija atveria naujas laiko juostas. Kaip mokė Hurufiai[4], kiekviena kalba turi šaknis egzistencinėje metakalboje, o vos kartą ištartos daugiaprasmės šios kalbos raidės gali būti perskaitomos kiekvieno, kuris tai žino, tiek savo gimtojoje kalboje, tiek už jos ribų. Ką jie pamiršo pridurti, tai kad paprastai tai vadinama „sveiku protu“, arba kitais žodžiais tariant – imanentine pasaulio bendruomene.
Vos tik pradedame puoselėti mirusiųjų darbą meno istorijoje, atsiveria ir pagrindiniai požiūrių skirtingumai. 8PC metais Tate‘o katedros (beje, vergiškų algų pagalba suręstos iš vergų turto) egzorcizmą vykdę darbininkai atliko savo laikmečio, o taip pat ir praeities, irgi ateities užduotį: jie pajungė gyvuosius ir mirusiuosius, kad įgyvendintų laiko ribotumus peržengiančią modernios buržuazinės visuomenės kritiką. Tate‘o imperialistinės dvasios egzorcizmas prasideda nuo jo vaiduoklių įdarbinimo: reprodukcinis neoistų kostiumų prikėlimas naujam gyvenimui, situacionistinių ir Fluxus frazių psichonekromantija – visa tai ataidi iš dadaistų ir siurrealistų kovos šūkių. Taigi, 12PC metų psichodarbininkų išpuolis – tai pokštas, pašiepiantis patį avangardo tragedijos farsą, tuo pat metu atgaivinant gyvuosius ir šokant su mirusiaisias, ir taip egzorcizuojant „naująją kapitalizmo dvasią“.
Istoriškai pirmieji avangardistiniai judėjimai sugriovė meno feodalistinius pamatus ir nukirto ant jų spėjusias suvešėti feodalines galvas. Tuo pat metu sistemoje, vadinamoje Meno pasauliu, jie nustatė sąlygas, kaip vystyti laisvą konkurenciją, iššvaistė mecenatystės liekanas ir paleido darban „kultūrinių industrijų“ mašiną su neribojamais gamybiniais pajėgumais. Tokiu būdu Meno pasaulis buvo išvalytas nuo feodalizmo ir buržuazinė visuomenė tapo įgali pati save reprodukuoti. Įsitvirtino nauja socialinė formacija, išnyko prieštvaniniai kolosai, o su jais prisikėlė avangardizmas. Tai ir situacionistai, ir Fluxus, ir Isidoras Isou, ir kiti. Buržuazinė visuomenė išsiperėjo savo pačios interpretuotojus, apsistatė namais nuo Milbanko kalėjimo[5] iki aukciono namų superturtingiesiems. Šios visuomenės karo vadai surandami prie rašomųjų stalų, o jiems vadovauja varliagalviai ponai Pinigamaišiai. Visiškai susiurbtas bendrosios turto kaupimo manijos ir besimėgaujantis taikiu tarpusavio lenktyniavimu avangardas jau prarado galimybę iškišti galvą iš savo lizdo.
Buržuazinio meno paskirtis – heroizacija. Taigi sistemai visiškai natūraliai reikia ir antiherojų – tokių kaip Dada, Siurrealizmas, Situacionistai, Fluxus – tam, kad susivokti tiesiog. Pagal griežtas klasikinio avangardo taisykles buržuaziniai gladiatoriai sukūrė naujus idealus, formas ir neblėstančią aistrą teisingumui – tokią saviapgaulę, kad paslėptų už buržuazinės visuomenės ribų neišsprūstantį savo kovų turinį. Visai panašiai kaip vos prieš kelis šimtmečius Oliveris Cromwellis ir kiti britai pasiskolino Senojo Testamento žodžius, emocijas ir iliuzijas, kuriuos pritaikė buržuazinei revoliucijai. Kai tikslas buvo pasiektas – Anglijos visuomenė tapo buržuazine – Habakuko vietą uzurpavo Johnas Locke‘as.
Tokiu būdu mirusiųjų prikėlimas revoliucijų metu tarnavo naujų kovų išaukštinimui parodijuojant senąsias; vaizduotės pagalba padidinant tikruosius ketinimus ir taip įtvirtinant jų neegzistavimą realybėje; dar kartą atrandant „revoliucijos dvasią“ ir paleidžiant bastytis praeities vaiduoklius. Psichodarbininkų vykdytas Henrio Tate‘o „rimtosios kultūros“ šventyklos egzorcizmas nebuvo vienintelis kartas, kai protėvių vaiduokliai prisijungė prie gyvųjų kovos, nors būtent šis atvejis yra svarbus dėl kovos organizavimo solidarumo, o ne instrumentalizacijos pagrindu: mirę ir gyvi darbininkai vienijasi prieš kapitalo lavoną, kuris sušaldo mūsų mirusį ir gyvą darbą į (re)animuotą grandinę. Jeigu jis [kapitalas] bando įpiršti mums nuostatą, kad mūsų gimimo ritualai iš tiesų nėra gyvybingi, ar tai nereiškia, kad mūsų mirties ritualai iš tiesų nenumirę? Visi šio ir ano pasaulio mirę ir gyvi darbininkai, vienykitės! Jums nėra ką prarasti – tik savo kapus!
Betgi 12PC kažkas vėl parsisiuntė protėvių vaiduoklių iš praeities revoliucijų. Išpakuoti ir sutupdyti į vartojimo kalėjimus jie pasmerkti medžioti. Jie pasitinka mus kaip rimtosios kultūros mirusysis darbas, amžinai perdirbinėjamas vis greitėjančiame kapitalo nemirties ir negyvenimo dans macabre sūkuryje. Trišaliai futbolininkai, vos tik įsivėlę į fiksuotą specializaciją, tampa sporto – buržuazinės specializacijos – dalimi, ir todėl jiems yra sunkiai suvokiama galimybė atsispirti nuo kitos buržuazinės specializacijos – meno – pagundų, kaip tai įrodo aptariamas Tate‘o atvejis. Trišalininkai vietoj revoliucinės rizikos pasirenka futbolo lauko arba šventų kultūros salių mėsapuodį. Jų pasirinkimas – prestižinė Tate‘o prekybvietė Termidoro 24 d. Galime drąsiai teigti, kad 12PC (2019 m. pasen.) mes turėsime galimybę pamatyti ne tik sporto ir meno karikatūras, bet ir pats menas su sportu taps savo pačių karikatūromis.
Kaip psichodarbininkai mes norime naujo tiek, kiek jis yra senas. Tai yra seno išlaisvinimas nuo kapitalo diktuojamų sąlygų. Tai yra permanentinė revoliucija – o buvimas pastoviai nepastoviu yra dar ir tai, kuo pats nesi – būtent todėl, kad suktis reiškia sukiojimąsi čia ir dabar. Tai yra tiksliausias geometrinio taško apibrėžimas, kuris praslydo Euklidui, bet įžvalgiai buvo pastebėtas Jorno situloginiuose tyrinėjimuose. Pirmyn ir atgal – reliatyvios sąvokos. Kaip teigė Jornas, jos priklauso tik nuo požiūrio taško. Pagal laikrodžio rodyklę – tai reiškia tik Saulės ciklą, bet mūsų šiandieninė užduotis decentruoti hermetikų heliocentrinės revoliucijos pasekmes jau vien dėl šios teorijos eurocentrizmo ir transcendentinių ambicijų. Jeigu laikas yra entropija, tuomet jis gali būti stebimas tiktai iš negentropinių gyvo organizmo pozicijų. Jeigu dialektika, tai dialektika visais lygmenimis. Ir dar daugiau, kadangi entropinis laikas paprasčiausiai nusako sąryšingumą, o ne daiktą savyje, jis gali egzistuoti tik santykyje su kažkuo – šiuo atveju negentropiniu žiūrovu, arba tiesiog šių ryšių gausybe laike. Tokiu atveju laikas tėra triolektinis gyvenimo faktas, nes gyvenimas yra laikinis faktas, o istorija yra dar ir materijos produktas, lygiai kaip materija yra istorijos produktas, kuris turi prasmės tik diskutuojant istoriją (iš tiesų konkrečią jo, jos, jų istoriją arba istorijas apskritai – tiesą sakant labai sunku ką nors apie jas pasakyti, jeigu jos išvis egzistuoja).
1-ojo amžiaus[6] socialinė revoliucija negali susirinkti savo žaidimų tiesiog iš šiandienos. Vienu metu ji tai turi rankioti ir iš praeities, ir iš ateities. Ji negali pasibaigti tiesiog savaime, kol nesusitapatins su visais praeities prietarais. Ligšiolinėms revoliucijoms reikėjo įdarbinti praeitį, kad animuotų savo pačių turinį. 1-ojo amžiaus revoliucija pamatys mirusiųjų išsilaisvinimą nuo savęs palaidojimo, kad sugrįžtų prie savo pačių turinio. Šiuo atveju sąvoka jau nukeliavo anapus turinio – tai ir yra tikrasis letristinis turinys, nes jis pats savaime jau sąvoka.
Visuomenei šiandien kaip niekada anksčiau reikia atsitraukti nuo savo atskaitos taško. Tiesą sakant, visų pirma ji turėtų atsigaminti revoliucinį išeities tašką – situaciją, santykius, sąlygas, kurioms veikiant visos ligšiolinės revoliucijos taptų farsu. Avangardistinės buržuazijos revoliucijos audringai šokinėja nuo sėkmės prie sėkmės, kurių draminiai efektai pranoksta vieni kitus, o žmonės ir daiktai žiba deimantais, kiekviena diena – ekstazė. Bet viskas labai trumpalaikiška – vos tik jos pasiekia savo zenitą, visuomenę apima ilgalaikės pagirios. Ir taip bus, kol visuomenė neišmoks blaiviai suvokti savo audringo (boheminio) laikotarpio pasekmių.
Kita vertus, visų laikų proletarinės revoliucijos nuolat kritikuoja pačios save, pastoviai pačios save pertraukia, sugrįžta prie, atrodytų, jau įvykdytos misijos, kad ir vėl viską pradėtų iš pradžių. Jos susluoksniuoja vis augančius savo ankstesnių bandymų apsiskaičiavimus, silpnybes ir nesėkmes, kad nusikratytų to balasto, su naujomis jėgomis atsiplėštų nuo žemės ir pakiltų aukščiau, nei bet kada iki tol; atsiplėštų nuo neapibrėžtų ir triplikuotų tikslų – kol galų gale bus sukurta situacija, kurios nebebus galima apgręžti, o naujos sąlygos tiesiog šaukte šauks: „čia jūsų laukas, žaiskite!“
SOF (Strategic Optimism Football), CCXXVII, Mesidoro 13.
[1] Tai yra 1440 m. Dhu al-Hijjah 9-oji pagal Islamo kalendorių arba 2019 m. rugpjūčio 11-oji pagal Imperinį kalendorių arba 12 m. pagal Proletarinį kalendorių (12PC).
[2] Proletarinis kalendorius (PC) skaičiuojamas nuo 2007 m., kuriais mirė save mesiju pasiskelbęs ir letristų sąjūdį iniciavęs Isidoras Isou, o Alytuje buvo paskelbtas kvietimas į 2009 m. meno streiko bienalę prieš eurocentristinį kapitalizmą VEKS (Vilnius – Europos kultūros sostinė) pavidalu. PC įtvirtino psichodarbininkų sąjunga (wahdatas), kuri buvo įsteigta 2009 m. į Alytaus meno streiką atvykusių Pasaulio pramonės darbininkų (IWW) atstovų iniciatyva.
[3] Alytaus Psicho(meno)streiko bienalė 9: Kvantumletristinė psichopiligriminė kelionė nuo Botošanio iki Alenčės, kuri įvyks 12PC (2019 m. pasen.) rugpjūčio 10-31 d.
[4] Hurufizmas (arab. حروفية = hurūfyah, iš hurufi – „raidės“) – persų sufistinis mokymas, XIV a. pab.–XV a.
[5] Nacionalinis kalėjimas Londone, veikęs 1816-1890 m.
[6] Kalbama apie 1-ąjį Proletarinio amžiaus šimtmetį, kurį ir pradėjo skaičiuoti proletarinis kalendorius (PC).
